Po Minsko kontaktinės grupės susitarimų, Rytų Ukrainos gatvėse, nepaisant paliaubų, tebeaidi šūviai, pranešama apie naujas aukas. Plataus masto karinės intervencijos grėsmė išlieka, tačiau politikai išreiškia viltį, jog kraujo liejimą regione pagaliau pavyks sustabdyti.
Po aktyvių Rusijos reguliariosios armijos veiksmų (nors pastarieji tai ir neigia), Ukrainos vadovybė suprato: antiteroristinė operacija negali baigtis sėkmingai. Vladimiro Lukino žodžiais, Rusija pasiruošusi siųsti tiek karių, kiek reikės, kad P. Porošenka įsitikintų: Ukraina negali laimėti. Esant per mažam realiam Vakarų palaikymui (susirūpinimo atbaidyti agresorių neužtenka), Ukraina yra priversta taikstytis su V. Putino pasiūlytu taikos planu. Ką tai žada šaliai?
V. Putino taikos planas suteikia Rusijai visas galimybes išlaikyti Rytų Ukrainą savo kontrolėje, o per šią – daryti įtaką visos Ukrainos išorės politikai. Pagal taikos planą, Donbaso regionas lieka Ukrainos teritorijos sudėtyje, tačiau įgauna specialų, įstatymais įtvirtintą statusą, autonomiją. Realybėje tai reiškia, jog regionas lieka Rusijos globoje, vadinasi, galimu ateities konfliktų židiniu, V. Putino spaudimo instrumentu. Galbūt regionas nėra negrįžtamai prarastas, kaip, pavyzdžiui, Krymas, tačiau akivaizdu, jog Donbaso gyvenimą koordinuos strategai iš Maskvos, ne Kijevo.
Dar vienas optimizmo nesuteikiantis įvykis – nukeltas Asociacijos sutarties su Europos Sąjunga įgyvendinimas. Žinoma, ne be Kremliaus trigrašio. Trapi Ukraina negali atlaikyti intensyvaus ekonominio ir politinio Rusijos spaudimo, todėl tūkstančių ukrainiečių, naktimis šalusių Maidane, svajonės bent jau kol kas atidėtos į šoną.
Apskritai, nereikėtų smerkti P. Porošenko dėl išsižadėjimo tikslų, už kuriuos žuvo ir tebežūsta Ukrainos žmonės. Situacija itin sudėtinga ir nei viena Vakarų vyriausybė šią akimirką nenorėtų atsidurti Ukrainos valdžios atstovų kailyje. O, kaip ir minėta, tų pačių vyriausybių parama per menka, todėl šalis priversta eiti į kompromisus su agresoriumi.
Diskutuojama, jog galbūt Ukrainai derėtų visiškai atsiriboti nuo separatistų valdomų teritorijų bei palikti jas Rusijos valiai, taip suteikiant bent vakarinei Ukrainos daliai šansą žengti vakarietiškos svajonės link. Tačiau net ir šis variantas apgaubtas naivumo skraiste. Realybė žymiai sudėtingesnė, ir ne dėl neigiamų ekonominių tokio scenarijaus pasekmių. Viskas vėlgi sukasi apie didžiojo brolio kaprizus.
Būtų naivu tikėtis, jog V. Putinas, gavęs rytines Ukrainos žemes, atriš Kijevui rankas bei suteiks laisvę veikti. Jei teritorijų prijungimas būtų pagrindinis rusų vadovo tikslas, rusų armijos jau dabar patruliuotų Kijevo gatvėse. Rytinės Ukrainos sritys, kaip bebūtų, toliau ribosis su vakarine Ukrainos dalimi, todėl išlieka didelė tikimybė, jog Kijevui numojus rankas į Maskvos interesus, Kremlius numotų į taiką.
Galima lengvai įsivaizduoti naują Rusijos spec. pajėgų inicijuotą konfliktą (žinoma, pats Kremlius tai neigtų), kuris neleistų Kijevui atsikvėpti ir kryptingai, netrukdomai eiti savu keliu. Kol Ukraina nėra NATO narė, tol V.Putinas Ukrainoje drąsiai naudos hibridinio karo elementus, vos tik Ukrainos politika neatitiks iškreiptų Rusijos interesų. Rėžimas neleis savo kaimynystėje atsirasti sėkmės istorijai. Ir neleis tol, kol to neprivers padaryti vidiniai neramumai arba stiprus atkirtis iš išorės.
Pastarųjų savaičių įvykiai rodo, jog Ukrainos politika tebėra lemiama Rusijos spaudimo. Kad ir kokie buvo Kremliaus tikslai prasidėjus šiai krizei, kai kas akivaizdu: jis pasiryžęs už Ukrainą mokėti kainą. Tarptautinių santykių teorijose remiamasi prielaida, jog veikėjai yra racionalūs, todėl kartais vakariečiams atrodo nesuprantama rusiška logika „kuo blogiau, tuo geriau“, neįsivaizduojama, kaip konfliktavimas gali pakeisti bendradarbiavimą. Kremliaus rėžimas šalies viduje stengiasi išlaikyti status quo, o nulinis ekonomikos augimas tik talkina esamai situacijai.
Neteigiu, jog Rusijos valdžia siekia stagnacijos, tiesiog pastarojo pusmečio įvykiai rodo, jog augimas nėra prioritetas (nors oficialiuose pareiškimuose ir teigiama priešingai). Rusų elitas maudysis piniguose, nesvarbu, ekonomika augs ar bus stagnacijoje.
Kad ir kaip nesuvokiama tai atrodytų vakariečiams, galimas daiktas, jog rusų tauta paprasčiausiai pripratusi vargti ir būti engiama. Panašu, jog rusai stokoja ryžto nusikratyti šimtmečius varginančio carų jungo. Žinoma, masinis smegenų plovimas ir galimas susidorojimas su rėžimo opozicionieriais ryžto neįpučia, tačiau esmės tai nekeičia – bent jau kol kas rusų tauta nepasiruošusi išsivaduoti iš V.Putino gniaužtų, o šis savo ruožtu suteikti Ukrainai laisvę.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!