Visiems mums buvo pažįstamas mokyklos suolas, visiems teko į galvą kalti aritmetines taisykles ir žinoti, iš kokių kaulų mes sudaryti. Taip, visi mes to mokėmės ar dar vis mokomės, juk visiems po lygiai. Tačiau toli gražu ne visiems tai yra priimtina – kam to mokytis, vis tiek paveldėsiu tėvo verslą. Sveikinu. Tau šiame gyvenime pasisekė. Tačiau yra tokių, kurie neturi turtingų tėvų ir visko siekia savo jėgomis, mokosi, tobulėja. Galų gale, juk visada gera sužinoti kažką naujo, kažko išmokti.
Atrodo, koks tikslas yra skaityti vadovėlius, kalti ir taip akivaizdžias tiesas. Juk tai taip neįdomu. Taip, visada buvo gabių mokinių, kuriems viskas, kas parašyta knygose, buvo taip elementaru ir paprasta. Tačiau visada būdavo ir tokių, kuriems nesisekdavo. Jie nemokėjo daugybos lentelės, jie prastai rašė rašinius, jie nežinojo, iš kokių kaulų mes sudaryti. Ir kažkodėl dėl to, kad jie to nemokėjo, kaltinami yra mokytojai.
Mano mama mokytoja dirba jau apie 30 metų. Ir jeigu jūs galvojate, kad mokytojams yra, atsiprašant, nusispjaut ant jūsų vaiko, tai jūs labai labai klystate. Yra labai daug dalykų, kuriuos nutylima.
Aš nekalbu apie sąsiuvinių taisymą iki vidurnakčio ar daugybę valandų trunkantį pasiruošimą pamokoms. Aš kalbu apie tą kitą žmogiškąją pusę. Aš kalbu apie drebančias jos rankas, kai išdykęs jūsų vaikas parkrenta ant žemės. Aš kalbu apie rūpesčio kupinas akis, kai jūsų vaikas tyliai jai pasako, kad buvo negražiai pavadintas. Apie praleistas valandų valandas su jūsų vaiku, kad jis išmoktų daugybos lentelę. Apie sunkiai iš namų nešamas knygas, kurias ji padeda ant lentynos, kad jūsų vaikas, kuriam nesiseka rašyti rašinėlius, mokytųsi skaitydamas. Apie pakeltą ragelį trečią nakties, kad sužinotų, kad jūsų vaikas serga. Apie nerimo minutes, kai laukia jūsų skambučio, ar jūsų vaikui viskas gerai, nes per pamoką jam pasidarė bloga ir ji išleido jį namo. Apie ašaras akyse, kai jūsų vaikas po pamokų ateina jos apkabinti. Apie švelnumą, kurį kasdien ji atiduoda ir visai nesitiki nieko mainais. Kiek daug jums nėra sakoma... Ir kiek mažai jūs matote.
Būti mokytoja nėra darbas. Tai – gyvenimas. Kiekvieno jūsų kaip žmogaus pradžia buvo pamokos, išmoktos mokykloje ne iš vadovėlių, o iš mokytojos akių. Nustokite teisti mokytojas, kad jos neišmokė jūsų vaiko daugybos lentelės, o atsisėskite ir pamokykite jį patys. Nepykite, kad jūsų vaiko ausines atėmė mokytoja, o pabandykite su juo pasikalbėti, kai tos pačios ausinės būna jo ausyse.
Aš manau, kad mokytojoms moka per mažai. Nes sudėjus viską, ką jos daro dėl jūsų vaiko, jų atlyginimas yra tik menkutė padėka už tai, kuo mes visi esame dabar.
Su pagarba visiems mokytojams,
Anonimas
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!
Norite pasidalinti savo patirtimi? Paprieštarauti? Jūsų istorijų laukiame el.paštu pilieciai@delfi.lt su prierašu „Mokykla“. Taip pat rašinius galite siųsti naudodamiesi žemiau esančia nuoroda: