Pilietis – tai savo pilies, savo valstybės gyventojas. Bet būti vien gyventoju nepakanka – norėdamas būti pilietiškas, turi įsipareigoti savo šaliai ir suvokti, kad turi ne tik teisių, bet ir pareigų. Augdami ir mokydamiesi mes mokomės būti pilietiški: stengiamės pažinti savo šalies istoriją, kalbą, kultūrą, pajusti pagarbą valstybės simboliams. Baigę mokyklą dar labiau stipriname savo pilietiškumą, jei mokydamiesi ir dirbdami rūpinamės savo šalimi. O jei nusprendžiame ją aktyviai ginti ir renkamės privalomąją karo tarnybą, tai įtvirtiname pilietiškumą ir tarsi pasižadame ne tik ginti savo valstybę, bet ir saugoti jos vertybes.
Jaunuolis, apsisprendęs tapti savo šalies saugotoju, kartu prisiima pareigą rūpintis savo šalies ateitimi. Tačiau ne kiekvienas ryžtasi tapti savo šalies gynėju. Aš pati, baigusi mokyklą, planuoju rinktis privalomąją karo tarnybą, nes myliu savo šalį ir man ji yra labai svarbi. Tikiuosi, tokį kelią rinksis daugybė Lietuvos jaunuolių – juk svarbu siekti ne tik aukštojo išsilavinimo, gerai apmokamo darbo, bet ir rinktis Lietuvos gynėjo kelią. O šiam keliui būtinas patriotiškumo jausmas, pagrįstas meile savo tėvynei.
Vis dėlto, nei pilietišku, nei patriotišku žmogumi netampi tik skelbdamas pilietiškumo ir patriotiškumo tiesas. Patriotiškumas atsiranda tada, kai sava šalis gerbiama, ginama ir mylima. Labiausiai patriotizmas išryškėja tada, kai reikia pasirūpinti savo tėvynės saugumu nuo išorės priešų.
Esu tikra, kad patriotais jau galime vadinti tuos Lietuvos jaunuolius, kurie savanoriškai nusprendė atlikti privalomąją karo tarnybą. Jiems tai nėra tik būdas užsidirbti – šie jaunuoliai yra savo tėvynės mylėtojai, pasiryžę prireikus ją apginti. Lygiai taip pat, kaip tikrieji patriotai 1991 metais gynė Lietuvą, šių dienų jaunuoliai karo, okupacijos akistatoje būtų tokie pat drąsūs, nepasiduotų ir gintų savo šalį, nes visiems lietuviams šalies laisvė ir nepriklausomybė yra labai svarbi.
Patriotais ir piliečiais esame ir tada, kai vertiname bei saugome savo šalies kultūrą ir iš protėvių paveldėtas tradicijas, kai gerbiame savo valstybės kalbą. Būtent kalba yra viena svarbiausių valstybės ir jos tautos vertybių. Ja kalbėdami, rūpindamiesi jos taisyklingumu, neleisdami jai išnykti, mes tvirtiname savo patriotiškumą ir pilietiškumą.
Taigi, vien skelbti savo pilietiškumą ir patriotiškumą nepakanka – gyvenime reikia stengtis įrodyti, kad esi pilietiškas ir patriotiškas. Ir nors jaunam žmogui tai yra nelengva, svarbiausia suvokti, kad gerbdamas ir mylėdamas savo šalį, puoselėdamas jos kultūrą, saugodamas kalbą ir pavojaus akistatoje pasiryžęs ją ginti, jis rūpinsis savo tėvynės ateitimi ir visada turės vietą, į kurią galės sugrįžti iš sunkiausių savo žygių. Tad visiems, perskaičiusiems šį straipsnį, linkiu mylėti savo šalį, ją gerbti bei saugoti, nes tai buvo svarbu mūsų protėviams ir bus svarbu mūsų vaikams bei vaikaičiams.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!
2016 m. DELFI ir Vilniaus Gabijos gimnazija skelbia Lietuvos mokyklų jaunųjų žurnalistų konkursą! Šis tekstas – 57 straipsnis konkursui.
Kviečiame jaunuosius mokyklų žurnalistus savo publicistinius tekstus, kurių apimtis siekia iki 400-500 žodžių, siųsti adresu gabijos.laikrastis@gmail.com. Konkursas vyks sausio 1-30 d. Jūsų atsiųsti tekstai bus publikuojami DELFI portalo rubrikoje DELFI Pilietis. Bus skiriamos dvi nominacijos – „Populiariausias jaunasis žurnalistas“ ir „Profesionaliausias jaunasis žurnalistas“. Prizus laimėtojams įsteigs portalas DELFI.