Visai neseniai, gruodžio pabaigoje, buvo priimtos Pilietybės įstatymo pataisos, leidžiančios prezidentui nuspręsti, ar ypatingų nuopelnų valstybei turintis Lietuvos pilietis, įgijęs kitos valstybės pilietybę, gali išsaugoti Lietuvos pilietybę. Galbūt šios permainos galėtų padėti pamatus dvigubos pilietybės įteisinimui Lietuvoje nebe išimtine teise? Siūlau pažvelgti į ateitį ir paskaičiuoti: sudėti pliusus ir minusus.

Pirmiausia apibrėžkime, kas yra pilietybė ir kokia jos vertė. Taigi, tai asmens teisinis ryšys su valstybe. Vadinasi, ji suteikia galimybę būti pilnaverčiu šalies piliečiu: turėti įstatymiškai apibrėžtas teises ir pareigas valstybei. Pilietis turi teisę į mokslą, socialines garantijas, dalyvavimą valstybės valdyme, taip pat pareigą būti sąžiningu ir naudingu piliečiu (pavyzdžiui, mokėti mokesčius, garsinti nuopelnais Lietuvą ar išlaikyti bei puoselėti tautiškumą).

O dabar jau galime pradėti skaičiuoti. Tad kodėl dvigubos pilietybės suteikimas galėtų tapti dviguba grėsme?

Žinoma, vienas pagrindinių argumentų šioje dilemoje būtų lietuvybės saugojimas. Jau XVI a. Mikalojus Daukša „Postilėje“ sakė, kad tauta susideda iš trijų įgimtų dalykų: tėvų žemės, papročių ir kalbos. Taigi, kaip būtų su papročiais ir kalba? Teoriškai ir atsižvelgiant į įstatymus, lietuvių kalba būtų išsaugoma, tačiau praktiškai vyktų spartus supanašėjimas su kitomis kalbomis. Beveik analogiškai yra ir su papročiais. Savaime aišku, kad atvykėlis atsiveža savas tradicijas, todėl tai paskatintų spartesnius kultūrų mainus (verta pažymėti, kad jie vyksta ir dabar, tačiau daugiausia internetiniu lygmeniu). Taigi, darome išvadą ir dedame minusą.

Kita galima priežastis – saugumas. Jei atkreiptume dėmesį į tai, kas vyksta pasaulyje, turėtume sunerimti dėl žmonių, kuriuos galėtume įsileisti ir suteikti jiems pilnavertį gyvenimą savo šalyje. Galime pabandyti nupiešti vieną iš blogesnių scenarijų. Pavyzdžiui, ar yra garantijų, kad dalis jų nebūtų teroristai, separatistai, nusikaltėliai ar visokie „borisovai“ ir „tobias“? Nepamirškime, kad šie žmonės taip pat galės dalyvauti šalies valdyme ir turės įtakos mūsų visuomenėje tiek pat, kiek ir mes. Tad ir čia galime žymėti dar vieną minusą.

Sakysite, kad pagal aritmetiką du minusai reiškia pliusą? Tad pateikiu jums dar vieną argumentą trečiajam minusui. Ar galime teigti, kad Lietuva būtų pasiruošusi priimti ir visapusiškai integruoti dvigubą pilietybę gavusi žmogų į visuomenę? Ar tolerantiškai žiūrėsime į kitokius nei mes ir nepulsime jų engti, kritikuoti ar kaltinti dėl visų užklupusių negandų? Manau, turėtume pripažinti, kad dar neužsiauginome tokio tolerantiškos savimonės.

Tačiau, kol nepradėjai piktintis ir skųstis veltui švaistomu laiku dėl absurdiškai nereikalingų įžvalgų į ateitį, mielas skaitytojau, neberaukyk kaktos, nusišypsok ir tęsk skaitymą.

Atėjo laikas dėti pliusus. Aptarkime, kaip dvigubas pasas galėtų tapti dviguba nauda.

Didžiausią pliusą galime skirti ekonomikos plėtrai. Dviguba pilietybė (iškart noriu pabrėžti, kad neturiu galvoje lengvo pilietybės dalijimo į kairę ir į dešinę) atvertų duris specialistams ir suteiktų galimybę realizuoti savo planus čia. Pavyzdžiui, Lietuva yra viena iš pirmaujančių šalių IT srityje. Tokios įmonės kaip „Google“, „Brolis Semiconductors“ , „Charlie Oscar“ įsikūrė Lietuvoje. Tai aiškiai parodo mūsų šalies potencialą šioje srityje. Vadinasi, turėtume rūpintis talentų ir protų importu, o ne eksportu. Žinoma, Lietuvoje stengiamasi kurti sąlygas užsienio investicijoms: įvestas euras, suteikęs galimybę lengvesnei pinigų cirkuliacijai su ES šalimis, vykdoma Nacionalinės pažangos programa. Galbūt dvigubos pilietybės įteisinimas galėtų tapti dideliu postūmiu, kad pritrauktume protų į Lietuvą?

Taip būtų lengviau sprendžiami daug laiko trunkantys leidimo gyventi Lietuvoje, šeimos narių atsivežimo procedūros, teisių suvaržymo klausimai. Tokiu būdu galėtume kurti talentingą, iniciatyvią, kūrybišką visuomenę, galinčią susikalbėti ir užsienio kalbomis. Net Gedimino laikais kitataučiai amatininkai buvo kviečiami į mūsų šalį. Taigi, dedame „riebų“ pliusą.

Dvigubo paso įteisinimas taip pat leistų pagaliau atitrūkti nuo sovietmečio likusių apribojimų ir suvokimo. Iš istorijos žinome, kad migracija SSRS buvo draudžiama. Tad šis dvigubos pilietybės draudimas atrodo lyg į modernų europietišką rūbą įvilktas sovietinis principas. Juk jei pažvelgtume į kitas šalis, pamatytume, kad net 20-tyje Europos valstybių dviguba pilietybė yra leidžiama.

Čia galime pamatyti tokias šalis: Prancūziją, Jungtinę Karalystę, Belgiją, Airiją, Ispaniją, Suomiją. Tad, jei esame Europos dalis, turėtume lygiuotis į stipriąsias šalis ir pasekti jų pavyzdžiu. Gana lėtai vilktis iš paskos. Be abejo, taip rašomas dar vienas absoliutus pliusas dvigubam pasui.

Aptarę po kelis ryškiausius pilietybės pliusus ir minusus, galime susidaryti savo nuomonę, pasverti kiekvieną teiginį, apgalvoti jo vertę ir nuspręsti, kurią nuomonę esame pasirengę palaikyti. Juk esame Lietuvos piliečiai ir patys turime domėtis, kelti įvairius klausimus, ieškoti išeičių ir nebūti abejingi šalies ateičiai.

DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!

2016 m. DELFI ir Vilniaus Gabijos gimnazija skelbia Lietuvos mokyklų jaunųjų žurnalistų konkursą! Šis tekstas – 67 straipsnis konkursui.

Kviečiame jaunuosius mokyklų žurnalistus savo publicistinius tekstus, kurių apimtis siekia iki 400-500 žodžių, siųsti adresu gabijos.laikrastis@gmail.com. Konkursas vyks sausio 1-30 d. Jūsų atsiųsti tekstai bus publikuojami DELFI portalo rubrikoje DELFI Pilietis. Bus skiriamos dvi nominacijos – „Populiariausias jaunasis žurnalistas“ ir „Profesionaliausias jaunasis žurnalistas“. Prizus laimėtojams įsteigs portalas DELFI.