Gyvenu Marijampolėje ir esu trečiosios gimnazijos klasės mokinė, taigi man yra 17 metų. Pirmiausia, esu labai pasipiktinusi mokytojų nenuoširdumu ir veidmainiavimu. Kiekvienoje mokykloje galioja taisyklės, jose yra aiškiai išdėstytos mokinio ir mokytojo elgesio normos, smulkiai išdėstomos mokinių teisės, paaiškinti įvairūs terminai. Mano mokyklos svetainėje yra aiškiai rašoma, net išryškinta, kad mokinys per dieną gali rašyti ne daugiau kaip vieną kontrolinį.
Kadangi kiekvieną mėnesį iš kiekvienos pamokos rašome po kontrolinį, tarp mokinių egzistuoja kontrolinių savaitės. Tai tokios savaitės, kai visi kontroliniai yra „sumesti“ į vieną savaitę, kitaip sakant, didžiausias mokinių siaubas kiekvieną mėnesį. 11-oje klasėje mokausi ~11 mokomųjų dalykų, kuriuos pasirinkau, žemesniųjų klasių mokiniai jų mokosi dar daugiau. Taigi, privalome atsiskaityti 11 ar daugiau darbų praktiškai per vieną savaitę.
Ar žinote kaip veikia ši „puiki“ sistema? Per dieną mokiniai rašo bent po du kontrolinius, neskaitant vadinamų „atsiskaitymų/apklausėlių“, kurioms taip pat reikia mokytis. Per vieną dieną esu rašiusi net keturis kontrolinius darbus (ir taip ne vieną kartą). Protas nespėja atsigauti po vieno kontrolinio, o jau skubame rašyti kitą, nuolat patiriame baimę ir stresą. Mokytojams pranešus, kad tą dieną jau rašome kontrolinį, išgirstame, kad nenumirsim, jei dar vieną parašysim arba staiga kontrolinis yra pavadinamas atsiskaitymu. Taip pat apie kontrolinius privaloma pranešti prieš savaitę. Šiai taisyklei nusižengia nedaug mokytojų, tačiau vis tiek tokių yra. Todėl iš visos širdies noriu padėkoti tiems mokytojams, kurie dar turi šiek tiek žmogiškumo ir atsižvelgia į mokinių prašymus perrašyti ar perkelti kontrolinį darbą.
Žinoma, kiekvienam mokytojui yra svarbus jo mokomasis dalykas, todėl, savaime aišku, yra taip, kad mokiniams užduodama begalė namų darbų iš vienos pamokos, ir taip kiekvieną dieną, kiekvieną pamoką. Mes turime kantriai sukandę dantis tylėti ir gerbti mokytojų sprendimus, kai mokytojai patys mūsų negerbia, jaučiasi viršesni, nuolat žemina. Kai mokinys, netekęs kantrybės, pasipriešina, yra labai greit pastatomas į vietą pažeminimais. Mokytojai žemina prieš visą klasę, visus draugus, todėl neretai mokiniai būtent dėl to susilaukia ir patyčių iš bendraamžių. Tokia yra realybė.
Mokytojai pamiršta, kad mokomės ne vien jų mokomą dalyką, kad turime ir užklasinės veiklos, įvairių būrelių ir ne visuomet spėjame atlikti paskirtus darbus, nes esame pervargę, tačiau į tai nė kiek nėra atsižvelgiama. Duosiu jums pavyzdį: tarkim, mokinio, kuris gerai mokosi, yra pakankamai veiklus, diena prasideda 7 val. ar anksčiau ryte, jis mokykloje išbūna 7 ar bent 11-oje klasėje 8 pamokas per dieną, tuomet po 8 pamokų jis GALBŪT turi laiko grįžti namo, pavalgyti, pasidėti daiktus, persirengti ir eiti į būrelį, t.y. muzikos mokyklą, šokius, dailę ir t.t. Grįžta namo apie 20 val., dar turi krūvą namų darbų, pusvalandį pailsi ir eina jų atlikti.
Namų darbams paruošti, darant juos neatmestinai, reikia mažiausiai 3 valandų, tačiau mums dar būtina ką nors išmokti mintinai. Kai mūsų protas visą dieną dirba be poilsio, mums yra sunku išmokti, taigi mokomės dar kelias valandas, geriausiu atveju miegoti einame vidurnaktį ar 1 val. nakties, blogiausiu – 3 ar net 4 val. ryto. Vaikui miegoti reikia 8 val., tačiau mums reikia keltis 7 val. ir vėl atlaikyti tokią pat dieną. Mes miegame apie 5 valandas, žinoma, mums trūksta poilsio, taigi, neretai vėluojame, už vėlavimą gauname įspėjimus arba esame pakviesti netikėtai atsakinėti, tuomet jaučiame stresą, galbūt nespėjome pasiruošti, nemokame, gauname blogą pažymį, patiriame spaudimą iš tėvų namuose. Ir dar turime teisintis mokytojams/auklėtojams, kodėl vėlavome ar pramiegojome pirmąją pamoką.
Visiems yra žinoma, kad mokiniui yra privaloma lankyti mokyklą iki 16 metų. Vėliau, mokytis ar ne, yra jo pasirinkimas. Žinoma, daugelis mokosi ir toliau, tačiau kodėl 17-19 metų žmogui, kuris pagal įstatymus jau yra suaugęs, pamokas, į kurias jis neatėjo (o dažniausia priežastis yra ta, kad ko nors neišmokome), turi teisinti tėvai? Kodėl neatėjimo priežastis privalo žinoti eiliniai mokytojai? Ir priklausomai nuo priežasties, kodėl žmogus neatėjo, priklauso jo pažymys?
Manau, mokytojo pareiga yra vertinti mokinio žinias, nes į mokyklą to ir einame – pasisemti žinių. Ir tikriausiai tai nenustebins, bet mokyklose mūsų žinios dažnai yra vertinamos pagal mūsų elgesį, lankomumą ir tai, ar mokytojas mus mėgsta, ar ne. Taigi, patiriame dar daugiau streso, nes stengiamės dar labiau, tačiau į tai nėra atsižvelgiama. Pastangos gauti gerą įvertinimą, kai nepatinki mokytojui, yra bevertės.
Dar šiais metais nuskambėjo žinia apie atostogų trumpinimą. Esą Lietuvoje mokiniai turi per daug atostogų. Lietuva buvo lyginama su tokiomis šalimis kaip Didžioji Britanija. Kaip galima lyginti tokias skirtingas šalis? Taip, ten mokiniai turi mažiau atostogų, tačiau pamiršote, kad ten ir mokymosi programa, mano manymu, yra vos ne dvigubai lengvesnė nei yra Lietuvoje. Savaitgaliai ir atostogos turėtų būti mokinių poilsio laikas, kada jie gali atsipalaiduoti, smagiai leisti laisvą laiką. Deja, tai tik iliuzija, nes namų darbais esame užkrauti ne tik savaitgaliais, bet ir atostogų metu. Dažnai tenka aukoti savo viso savaitgalio laiką, kad pasiruoštume kontroliniams, atsiskaitymams ar tiesiog šiaip mokytojų užduotiems namų darbams.
Taigi, visiems tėvams, visiems mokytojams ir visiems tiems, kurie sėdi ten aukštai ir valdo, nėra viskas taip gražu ir lengva, jūs neįsivaizduojate, kiek vaikai patiria mokykloje ir kodėl jiems kiekvieną dieną eiti į šią įstaigą prilygsta kančiai. Kiekvieną kartą, kažką nusprendę apsunkinti, pagalvokite apie pasekmes, kurias gali sukelti jūsų sprendimai.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!
Galbūt norite išsakyti savo nuomonę? Jūsų nuomonės laukiame el.paštu pilieciai@delfi.lt. Taip pat rašinius galite siųsti naudodamiesi žemiau esančia nuoroda: