Paaiškėjus Jungtinės Karalystės referendumo rezultatams, Europos Sąjungos tautų atstovai skubėjo pareikšti savo nuomonę. Vieni ragino Didžiąją Britaniją nedelsiant aktyvuoti Lisabonos sutarties 50 straipsnį ir pradėti oficialias išstojimo derybas, kad neaiškumo laikotarpis dar labiau neatsilieptų finansų rinkoms.
© Vida Press

Kiti, stebėdami JK politinių partijų kėdžių persidalijimus ir aiškaus veiksmų plano trūkumą, ragino nepriimti skubotų sprendimų.

Deja, daugumai netikėto rezultato sukelta sumaištis (iš dalies suprantamai) į antrą planą nustūmė bene svarbiausią klausimą – kodėl 17 milijonų JK piliečių galiausiai balsavo pasitraukti iš Europos Sąjungos ir, ar tas emocingas protesto referendumas vis dėlto gali įkvėpti konstruktyviai kritikai.

Pirmiausia reikėtų pažvelgti, iš kur įkvėpimo sėmėsi išstojimo kampanijos rėmėjai. Bene aktualiausia tema – kiek imigrantų turėtų įsileisti Didžioji Britanija ir kokios valstybės paramos jie galėtų tikėtis. Gana iliustratyvi statistika yra Lenkijoje gimusių JK gyventojų skaičiaus augimas rytų Europos šaliai įstojus į Europos Sąjungą. Remiantis surašymo ir JT įverčių duomenimis, per pastaruosius 15 metų lenkų populiacija Didžiojoje Britanijoje paaugo nuo 60 tūkstančių iki 703 tūkstančių (t. y. beveik 12 kartų). Tačiau proporcingai šis rodiklis gerokai atsilieka nuo lietuvių išeivijos, kuri per tą patį laikotarpį šoktelėjo beveik 27 kartus – nuo 4 iki 116 tūkstančių, ir dabar lenkia tokias JK artimas šalis, kaip Ispanija, Portugalija ar Nyderlandai, ir netgi kitas naujas ES nares iš rytinės Europos, tokias kaip Rumunija, Bulgarija, ar Vengrija. Gali būti, kad net prie imigracijos pripratusiems britams toks augimas buvo per greitas.

Globaliame kontekste D. Britanijos imigrantų proporcija nėra išskirtinai didelė. Pavyzdžiui, beveik 27 procentai Australijos gyventojų yra gimę svetur. Šis rodiklis nemažas ir JAV – apie 13 procentų svetur gimusių. Tačiau reikia atsižvelgti į du veiksnius. Pirmiausia, šalys kaip JAV ar Australija turi griežtą vizų politiką – teikiama pirmenybė šaliai naudingiems imigrantams (studentams, trūkstamiems specialistams ir pan.). Kitaip yra D. Britanijoje, kur populiacijos pokytis nebuvo apgalvotos ilgalaikės talentų pritraukimo kampanijos dalis. Antra, šis sprendimas buvo ne D. Britanijos piliečių, parlamento ar vyriausybės iniciatyva, o daugiausia kitų Europos Sąjungos narių propaguojamos atvirų durų politikos rezultatas, atkeliaujantis kartu su vadinamuoju „Europos vienybės“ paketu. Deja, ėmė aiškėti, kad D. Britanija neturi būdų integruoti neribojamo kiekio imigrantų į visavertį socialinį ir kultūrinį gyvenimą.

Dėl šių priežasčių, praėjus vos keletui metų nuo ES plėtros į rytus, didesni nei įprasta imigrantų kiekiai ėmė formuoti uždaras bendruomenes, kuriose ne tik šnekama savo kalbomis, bet ir elgiamasi pagal savo vertybes ir su kuriomis sunku rasti ką nors bendra. Tai palaipsniui ėmė stiprinti imigranto kaip Kito įvaizdį, kurį nebebuvo sunku paaštrinti keletu iliustracijų apie gyvenimą iš pašalpų ar pranašumu žemo užmokesčio darbų rinkose.

Nederėtų pamiršti ir Viduriniųjų Rytų imigrantų problemos burbulo, kuris nors ir neturėjo pastebimo efekto (sirų ar irakiečių prieaugis visiškai nublanksta prieš rytų europiečių), tačiau jo pakako pakurstyti bendroms imigracijos emocijoms. Tuo puikiai pasinaudojo UKIP („JK nepriklausomybės partijos“) kampanija liūdnai pagarsėjusiame plakate skelbiančiame apie „lūžio tašką“ ir vaizduojančiame minią pabėgėlių (arba migrantų) iš vidurio rytų. Plakate, žinoma, nepaminėta, kad nuotrauka daryta Slovėnijoje, ar kad dauguma jų skandavo „Vokietija!“, ar galiausiai, kad šiuos srautus JK kontroliuoti gali. Deja, šiuo klausimu akys (gal kiek perdėtai) taip pat krypo į Europos Sąjungą skatinusią priimti pabėgėlius, tačiau nespėjusiai priimti efektyvių sprendimų jų skaičiaus mažinimui.

Kad imigracijos kontrolė buvo vienas svarbiausių klausimų referendumo dalyviams, demonstruoja ir išaugęs rasistinių išpuolių skaičius – užgauliojimai gatvėse, traukiniuose, palikinėjami rašteliai liepiantys „lenkų parazitams grįžti namo“, išimtys dažnai nebėra net turtingesnių šalių ar Tautų Sandraugos atstovai ir tamsesnės odos D. Britanijos piliečiai, ten gimę ir augę (tai galima stebėti tiek policijos suvestinėse, tiek spaudoje, tiek socialinėje medijoje). Tačiau jokiu būdu negalima teigti, kad rasizmas ar ksenofobija buvo vieninteliai veiksniai.

Kitas beveik tiek pat svarbus ir su migracija susijęs motyvas buvo „neišrinktieji Briuselio biurokratai“ primetantys D. Britanijai savo sprendimus. Kiek teko matyti, anaiptol ne visi šį terminą vartojantys britai įsigilina į jo prasmę, tačiau juo tiesiogiai ar netiesiogiai įvardijami trys dalykai: Europos Komisija (ypač jos prezidentas J. C. Junckeris), sudėtinga ES valdymo struktūra (į kurią dažnas britas nesigilina), kurios dalis yra tikrieji biurokratai (ekspertai ir įstatymų tekstų rengėjai) ir D. Britanijos (kaip ir bet kurios kitos šalies narės) atstovų mažuma priiminėjant bendrus sprendimus.

Pirmiausia pažvelkime į Europos Komisiją – vienintelę instituciją, kuri turi teisę svarstymui teikti ES lygio įstatymų projektus (kuriuos vėliau priima arba atmeta Europos Parlamentas, arba kai kuriais atvejais Europos Taryba). Iš pažiūros Europos Komisija atrodo ne mažiau demokratiška nei eilinė vyriausybė – juk komisarai yra siūlomi kiekvienos šalies vyriausybių vadovų. Tačiau viskas darosi kiek painiau pažvelgus į komisijos prezidento, kuris be kitų dalykų atsakingas už sričių paskyrimą komisarams, vaidmenį.

Komisijos prezidento kandidatūra yra suderama Europos parlamento politinių grupių jau įvykus pavienių Europos parlamentarų rinkimams šalyse narėse, tuomet kandidatas pristato savo viziją Europos Tarybai, ir šios daugumai neprieštaraujant galiausiai yra pristatomas galutiniam parlamento (kuris jį ir siūlė) balsavimui.

Tiesioginiuose Europos parlamentarų rinkimuose dalyvaujantys piliečiai yra nutolinami nuo svarbiausių institucijų sudarymo labiau nei šalių narių viduje. Dauguma net neįtaria, kuriai Europos parlamento grupei kandidatas priklauso, o juo labiau, kas bus pasiūlytas komisijos prezidentu mažai žinomų Europos parlamento grupių derybose už uždarų durų. Ir net jeigu žinotų kandidato vardą, turbūt mažai būtų susipažinę su jo praeitimi, elgesiu, sprendimais ir ideologija. Ir net jeigu išmanytų viską apie partijos nominantą, kaip galėtų balsuoti už norimą Lietuvos atstovą parlamente, bet ne už jo grupės kandidatą į komisijos prezidentus?

2014 metais penkios iš septynių parlamento grupių, Europos Žmonių Partijos (European People’s Party) iniciatyva, sutarė pasiūlyti liuksemburgietį Jean Claude Junckerį. Turbūt nederėtų stebėtis, kad jo paskyrimui prieštaravo D. Britanijos atstovas Europos Taryboje D. Britanijos premjeras Deividas Cameronas. Tokios pačios nuomonės, beje, laikėsi ir Vengrijos premjeras Victoras Orbanas. Vėliau Junckerio kandidatūrai nepritarė ir 250 iš 672 balsavusių Europos parlamentarų, tačiau daugumos taisyklė nulėmė rezultatą.

Štai taip daugiau nei 500 milijonų europiečių atstovu svarbiuose susitikimuose, Europos Sąjungos veidu ir balsu spaudoje, vizijos formuotoju, ir bene svarbiausius nutarimus priimančios institucijos vadovu tapo nykštukinės šalies atstovas, garsėjantis savo familiariu bendravimo stiliumi ir kategoriškais pasisakymais. Už vis artimesnės Europos viziją pasisakantis Junckeris išstojimo proponentams praktiškai tapo vadinamųjų „neišrinktųjų Briuselio biurokratų“ įkūnijimu.

Europos Sąjungos valdymo organai yra gan sudėtingi, o jų veikloje dalyvauja apie 50 tūkstančių žmonių. Nenuostabu, kad net į savo šalies institucijų hierarchiją ir subtilius mechanizmus nesugebantis įsigilinti pilietis (ir tai suprantama) jaučia informacijos perteklių ar net atmetimo reakciją susidūręs su užsienyje įsikūrusiu daugiavalstybinių įstatymų ir tarptautinių sutarčių leidimo įrankiu. Svarbu pabrėžti, kad D. Britanija ES yra (buvo) palyginti įtakinga – 73 nariai Europos Parlamente, už finansų klausimus atsakingas komisaras, daugybė deleguotųjų ekspertų rengiančių įstatymus, tačiau šios šalies piliečiai vis tiek jautėsi mažuma.

Ir būtent šis – kiekvienos ES valstybės kaip mažumos – klausimas yra dar vienas dalykas, kuris ne visada įvardijamas, bet dažnai yra nepasitenkinimo ES variklis. Mažuma galiausiai yra neišvengiamas demokratijos simptomas, tačiau stiprus tautinis identitetas ir kultūriniai bei istoriniai skirtumai vis dažniau varo pleištą į nuolat suartėti bandančią politinę Europos Sąjungą.

Euroskeptikų judėjimus pastebėsime ne tik D. Britanijoje, bet ir Graikijoje, Nyderlanduose, Prancūzijoje, Vengrijoje. Kritikos sulaukia ir komisarai „besikišantys“ į kitų šalių reikalus: Jeroeno Dijsselbloemo spaudimas Graikijai, Franso Timmermans šiurkštūs žodžiai teisiškai išrinktai Lenkijos valdžiai dėl jos sprendimų (kad ir kiek galėtume su jais sutikti).

Galiausiai, nors tai ir retai minima, derėtų pabrėžti dar vieną kritiką – ES skaidrumui. Daug svarbių nutarimų yra priimama neformaliose grupėse, pavyzdžiui, Ecofin (finansų ministrai) arba Eurogrupės (eurą įsivedusių šalių finansų ministrai). Buvęs Graikijos finansų ministras Y. Varoufakis teigė, kad, pavyzdžiui, Eurogrupės susitikimuose nepasvertai daug galios turi Tarptautinio Valiutos Fondo ir Europos Centrinio Banko atstovai bei Europos komisaras ekonomikos ir finansų klausimais (nė vienas iš jų nėra savo šalies finansų ministras!). Šių susitikimų eiga nėra teisiškai reguliuojama, o jų išrašai nėra viešinami. Už uždarų durų ilgą laiką derinama ir kontroversiška TTIP (transatlantinės partnerystės) sutartis, už kurios teksto atskleidimą WikiLeaks surinko 100 tūkstančių eurų premiją, ir kurios du trečdaliai buvo slapta nutekinti per Nyderlandų Greenpeace.

Taigi, stebint už išstojimą balsavusių britų nuotaikas, galima įžvelgti porą dalykų. Pirmiausia, nors pati imigracija JK ir nėra naujiena, jos augimo tempai pastaraisiais metais buvo gerokai didesni nei anksčiau ir tam įtakos turėjo griežta Europos Sąjungos politika laisvo žmonių judėjimo klausimu.

Antra, nors Europos Sąjunga ir turi nemažai demokratijos ir, kiek įmanoma, lygybės tarp šalių, kai kurie jos valdymo organai nusipelno kritikos dėl didesnio atotrūkio nuo piliečių nuomonės, kiti – dėl mažesnio skaidrumo ar dalyvių be politinio mandato.

Europos Sąjungoje rimstant emocijoms po skausmingo D. Britanijos gesto pradėjo ryškėti dvi stovyklos. Pirmojoje – bandantys pasinaudoti JK išstojimu kaip proga glaudesnei Europai sukurti – juk dabar, kai daugiau individualumo siekę britai, pasitraukė, turėtų būti paprasčiau.

Šią pusę palaiko J. C. Junckeris teigiantis, kad besiklausant nacionalinių nuomonių, nukrypstama nuo bendros Europos vizijos. Panašios nuomonės laikosi ir Prancūzijos ūkio ministras Emmanuelis Macron manantis, kad Europos projektas negali tiesiog imti naikinti esančių taisyklių. Už „daugiau Europos“ pasisako ir Ispanijos užsienio reikalų ministras José Manuel García Margallo.

Tačiau yra ir kita stovykla, anot kurios šiuo metu svarbiausia ne stiprinti esamas institucijas ir vis labiau sieti Europos šalis, o padaryti sąjungą atviresnę ir atskaitingesnę jos piliečiams ir labiau atsižvelgti į jų nuomones. Pavyzdžiui, Vokietijos finansų ministras Wolfgangas Schauble siūlo mažinti Europos Komisijos įtaką ir daugiau iniciatyvos grąžinti į vyriausybių rankas, o Nyderlandų premjeras Markas Rutte ragina atsižvelgti į augantį euroskepticizmą. Bene drąsiausias pasiūlymas nuskambėjo iš Prancūzijos ūkio ministro Mark Rutte jam pasiūlius sukurti naują Europos projektą konsultuojantis su Europos piliečiais ir galiausiai užtvirtinti jį bendru visoms ES šalims referendumu.

Skeptiški dėl Europos federalizacijos yra ir dauguma Višegrado šalių atstovų, kurių balsas ateinantį pusmetį taps girdimesnis dėl prasidedančio Slovakijos pirmininkavimo Europos Tarybai.

Galbūt paradoksalu, tačiau, regis, šiuo metu Europos vienybei išlaikyti gali prireikti kaip tik pristabdyti nepaliaujamą artėjimą ir konsolidaciją. Nesugebėjimas atsižvelgti į piliečių nuomonę Europos Sąjungai jau kainavo D. Britaniją. Jeigu būčiau turėjęs galimybę balsuoti D. Britanijos referendume, būčiau balsavęs „pasilikti“, tačiau labiau ne todėl, kad „išėjimo“ kampanija yra baimės kurstytojai, ksenofobai ir manipuliatoriai, ar kad nėra kito būdo „likti europiečiais“, bet todėl, kad kartu su D. Britanija Europos Sąjungą padaryti skaidresnę ir tinkamesnę būtų buvę lengviau.

Tačiau D. Britanijos dar laukia formalus išstojimas (mažai tikėtina, kad jį blokuotų parlamentas) ir ilgos derybos. O mūsų visų laukia nelengvas darbas suvaldžius emocijas sukurti skaidresnę, lankstesnę ir vieningesnę Europos Sąjungą.

DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!

Įvertink šį straipsnį
Populiariausios nuomonės
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Mamos patirtis padėjo užmegzti ilgalaikius santykius (8)

Viskas prasidėjo nuo to, kad buvau pusę metų išsiskyręs. Mergina, su kuria dabar esu, taip pat...

Pažįstamus emigrantus kaltina amoralumu: jie daro „tai“ už pinigus (90)

Žmonės šiaušiasi išgirdę garsiai kalbant apie nepadorias problemas, bet aš manau, kad viskas...

Darbdavio pasiūlytas atlygis nustebino studentą: turėjau pasitikslinti, ar gerai išgirdau (253)

Esu pirmakursis studentas, šiuo metu ieškau nekvalifikuoto darbo. Pastebėjau tendenciją –...

Automobilis – pagrindinė sekso vieta: vienas nuotykis miškelyje įsiminė ilgam (85)

DELFI Piliečio istorija apie moterį, kurią šokiravo seksas viešoje vietoje, sukėlė...

Iškėlė klausimą: ar būtina praleisti saugos tarnybų automobilius? (23)

Saugos tarnyba – viena iš organizacijų, turinti tikslą ginti, saugoti, padėti. Kaip ir policija,...

Top naujienos

Gydytojos Giedrės istorija turėtų pasiekti valdančiųjų ausis: kas norėtų taip gyventi? (5)

Ketvirtadienį Lietuvos medikai antrą kartą šiemet susirinko į mitingą. Jame dalyvavę medikai...

Vanagaitė rado dar vieną progą apspjauti kritikus: lietuvius ginti teko rusų istorikui (133)

Lietuvių rašytoja ir žurnalistė, plačiai nuskambėjusios knygos apie Holokaustą Lietuvoje...

Receptas emigracijai stabdyti: gydytojo alga - 2600, slaugytojo - 1300 eurų (93)

Ketvirtadienį Nepriklausomybės aikštėje mitinguojantys medikai įsitikinę, kad didėjančią...

Įskaudinti medikai išėjo į gatves: mus apgavo (523)

Pirmadienį Ministras Pirmininkas Saulius Skvernelis į vyriausybę pasikvietė Lietuvos medikų...

Vilniaus centre „beviltiška“ spūstis: pataria vengti ten vykti (28)

Ketvirtadienio popietę, kiek po 15 val., Vilniaus centre , A. Goštauto, Vilniaus ir Žygimantų...

Pinskuvienė pranoko pati save: pažemino manekenės standartų neatitinkančią žurnalistę (608)

Portalo „Krašto naujienos“ vyr. redaktorė Neringa Tuškevičienė eilinį kartą viešai...

Intriguojanti LKL akistata: „Lietkabelis“ – „Lietuvos rytas“ (tiesioginė vaizdo transliacija) (2)

„LKL-Betsafe“ čempionate Panevėžio „Lietkabelis“ ketvirtadienį vakare namų arenoje priima...

Papasakojo apie pražūtingą Avicii gyvenimo būdą keliaujant: ar tai ir galėjo tapti mirties priežastimi?

Tragiškai mirus žinomam Švedijos didžėjui Avicii pradeda aiškėti vis daugiau jo gyvenimo...

Ar „CityBee“ atsakinga už girto vairuotojo sukeltą žalą? (81)

Šią savaitę netylant kalboms apie tai, kokių priemonių reikia imtis automobilių dalijimosi...

„Betsafe-LKL“ čempionato rungtynės: „Dzūkija“ - „Pieno žvaigždės“ (2)

„Betsafe-LKL“ čempionato rungtynės: „Dzūkija“ - „Pieno žvaigždės“. Tiesiogiai iš...