Pirmiausia apie miesto transportą. Tvarkaraščiai nuolat keičiami, stipriai išretinti. Net ir griežčiausių judėjimo ribojimų, kai buvo suformuota nuomonė, kad visi žmonės dirba nuotoliniu būdu, o kita dalis – neturi kur važiuoti, nes viskas uždaryta, buvo pamiršta, kad dalis žmonių išlaikė tiesioginį darbą. Ypač antrojo karantino metu, kai – ar jau iš mažesnės baimės, ar dėl pajamų stygiaus – tiesiogiai dirba dar daugiau įstaigų bei įmonių nei anksčiau.
Ir kažkodėl visuomenėje suformuota nuomonė, kad šeima turi būtinai turėti bent vieną automobilį, nes taip madinga ir priimtina socialiai. Taigi, formaliai išėjo taip, kad visi dirba namie, o kur reikia būtinosioms reikmėms – važiuoja automobiliu. Esą viešasis miesto transportas – tik tiems keliems nelaimingiesiems. Ir jo buvo palikta atitinkamai mažai – kaip tiems „keliems nelaimingiesiems“. O kaip yra iš tikrųjų?
Jei dar pirmo karantino metu autobusai buvo tikrai praktiškai tušti, dažnai būdavau vienintelis keleivis, tai antrojo karantino metu praktiškai niekada netekdavo sėdėti be kompaniono.
Mano darbas niekuomet nenutrūko – atvirkščiai, buvo ir tebėra pats darbymetis. Į darbą visuomet keliauju miesto transportu, o tai reiškia valandą kelionės ir mažiausiai vieną persėdimą. Nuo pirmojo karantino toji valanda dėl rečiau kursuojančio transporto virto 1 val. 40-50 min. Taigi, dėl rečiau važiuojančių autobusų, pandemijos metu transportas būna prigrūstas. Apie kokį sėdėjimą zigzagu dar galima galvoti, kai reikia į darbą?
Taip, po pirmo karantino, viešai kalbant transporto bei medikų, kaip tarpinės grandies tarp COVID-19 sergančių ir likusių visuomenės narių dalimi, tema, buvo suorganizuoti specialūs autobusiukai. Tačiau mano, kaip mediko, kelionės būdo tai nepakeitė, nes maršrutai nesutapo su man reikalingais. Tačiau bent stengtasi buvo!
Bet problema kita. Susidaro įspūdis, kad visuomenė mano, jog medikai nesimaišo tarp paprastų mirtingųjų autobusuose ir jų jau tikrai nesutiksi viešajame transporte. Neva jie dirba saugiai, gražiai, nuo 8 val. ryto iki 16 val. popiet arba nuo 7 val. ryto iki 15 val. Nes specialūs autobusiukai kursuoja tik tokiomis valandomis. Tai įdomu, koks gi bildukas jus gydo, kai išsisukat koją vidurnaktį?
Niekam nerūpėjo ir nerūpi. Kai tavo darbas baigiasi 22 val. arba 23 val., nebeturi kuo grįžti namo. Suprantu, kad darbe pasilikęs medikas visada pravers, bet namus aplankyti kartais irgi reikia. Tad yra tekę keliauti šokinėjant per kelis autobusus, važiuojančius iki depų, ir apie vidurnaktį dar 2-3 kilometrus traukti iki namų pėsčiomis (didmiestyje!). Kaip senais laikais, kai iš kolūkio vaikus mokyklon leisdavo.
Pirmojo karantino metu dar bent pavežėjų bendrovės siūlė paslaugas. Kadangi nuolat susiduriu su COVID-19 pacientais, mėginau pasinaudoti tuo pasiūlymu. Paskambinęs į įmonę sužinojau, kad su jais turi susisiekti darbovietė ir pateikti darbuotojų sąrašą. Susisiekus su darboviete – niekas nieko nežino, siūlo skambinti į pavežėtojų firmą. Išsiaiškinti pavyko tiek, kad pasirodo, formaliai aš su COVID-19 sergančiais nedirbu, nors budėjimų metu priimu visą neaiškų pacientų srautą, kuriame apstu tiek jau žinomų susirgimų, tiek vėliau paaiškėjančių.
Pasijutau nuvertintas. Teko susitaikyti, kad į darbą ir iš jo važiuoti teks karališkai – taksi, apmokant jį iš savo kišenės. Nes pasikalbėjus su vadovais grafikas nepakito.
Beje, taksi – be apsaugų. Kartais darbe kontaktuoju su COVID-19 sergančiu asmeniu to dar nežinodamas, įprastinėmis sąlygomis (saugumo priemonės taikomos gavus teigiamą rezultatą – tokių užslėptų ir neįtartų bendrame sraute paskęstančių pacientų turime kasdien po kelis ir su tuo susiduria visas tuo metu dirbantis medicinos personalas). O po to važiuoji namo visai ne su savo namų ūkio burbulu. Ir kaskart vis su kitu.
Tai – tiesioginis kontaktas abejomis kryptimis. Per pamainą kartais turiu po 3-4 tiesioginius kontaktus su COVID-19 sergančiu žmogumi, nė neskaičiuoju, kiek dirbu su įtariamais ar patvirtintais atvejais izoliatoriuje. Ir ne, pagal infekcijų kontrolės skyriaus nurodymus, net po kelių tiesioginių kontaktų per darbo dieną nė karto izoliuotis nereikėjo.
Bendrai įvertinus, šiųmetinę vyriausybę tikrai palaikau ir pritariu sprendimams, tačiau matau spragą, kurią galėčiau pavadinti „abstraktus griežtumas“. Trūksta praktinio komponento arba atskiros institucijos, kuri pasirūpintu tiesiogine kontrole ir vykdymu arba motyvacija (pvz. didesnė finansinė parama), nes savivaldybės tam akivaizdžiai nepajėgios, o verslas automatiškai nesuinteresuotas reikalavimų įgyvendinimu.
Šiuo atveju judėjimo apribojimai ir saugumas pandemijos akivaizdoje netenka visos tarpinės loginės grandies ir pats judėjimas tampa paradoksaliu: tam, kam jo reikia labiausiai – nėra jokio judėjimo, kam judėjimas nebūtinas – judėjimo laisvę gauna su visomis privilegijomis tapti kviestiniu svečiu kovidiniame vakarėlyje.
„Delfi“ primena, kad specialūs viešojo transporto maršrutai „COVID herojams“ kursuoja kiekvieną dieną ryte ir vakare. Kaip nurodoma „Vilniustransport“ puslapyje, autobusai darbuotojus veža į gydymo įstaigas prieš prasidedant darbo laikui, o po jo parveža namo. Tikslius tvarkaraščius medikai gali rasti čia: https://www.stops.lt/COVIDherojams/.
