Tėvai, giminės, draugai vis klausinėjo, kada atsiras mažylis mūsų šeimoje. Visaip išsisukinėjome, stengdavomės juokais nuleisti jų klausimus, tačiau metai bėgo, o klausimai darėsi vis įkyresni, skaudesni.
Labai norėjome mažylio, tačiau jis taip ir nesiruošė atkeliauti į mūsų šeimą. Išbandėme viską, praėjome visas apvaisinimo procedūras, tačiau niekas negelbėjo...
Galėjome viską atiduoti, kad tik susilauktume vaikelio. Žinojau, kaip mano vyras troško būti tėčiu. Kaip jis mylėjo savo mažąją sesutę, kaip ja rūpindavosi, kaip gražiai žaisdavo su draugų, giminaičių vaikais.
Visos draugės sakydavo, kad mano vyras būtų puikus tėtis, negalėjo atsistebėti, ko mes laukiame, kodėl negimdome vaikų, juk būtume nuostabūs tėvai.
Man buvo gėda prisipažinti, kad negalime susilaukti. Tik geriausia draugė žinojo, kokį pragarą išgyvename. Visi draugai sūpavo savo mažuosius. Kai kurie ne po vieną, o net kelis...
Galiausiai, po tiek metų bandymų, begalės išleistų pinigų, su vyru susitaikėme su likimu, kad tėvais taip niekada ir netapsime, kad ir kaip to norėtume.
Buvo vasara, lankėmės draugų vestuvėse. Vakarinei daliai įpusėjus, prie manęs prisėdo senelė iš jaunikio pusės. Ji sušnibždėjo į ausį, kad neilgai trukus liksiu viena su vaiku ant rankų.
Pagalvojau, kokia bjauri moteris, tauškia niekus, norėdama kitus įskaudinti. Žinojau, kad vaikų turėti negalime, o su vyru vienas kitą mylėjome visa širdimi, tad kad jis mane paliktų, nebuvo nė mažiausios minties.
Kiek įsižeidusi atsistojau ir nuėjau nuo tos moters. Visą vakarą jaučiau jos žvilgsnį, tačiau vengiau jos.
Laikas bėgo, atėjo gruodis. Pastaruosius pora mėnesių jaučiausi nekaip, kankino pykinimas, nuotaikų kaita, priaugau šiek tiek svorio. Ypač nekaip jaučiausi per Kūčias, pirmąją Kalėdų dieną.
Turėjome kasmetinę tradiciją antrąją Kalėdų dieną aplankyti geriausios draugės šeimyną, tačiau pirmą kartą per tiek metų norėjau ją sulaužyti. Tačiau vyras įkalbėjo važiuoti.
Nuvažiavus pas juos mane supykino ir nulėkiau į vonią. Atėjusi draugė nusijuokė, kad gal aš laukiuosi. Ji žinojo mano nusiskundimus.
Jaučiausi blogai, supykau dėl tokio jos juoko. Juk ji žinojo, kad negalime turėti vaikų. Draugė įkalbėjo pasidaryti nėštumo testą. Nieko nesitikėdama, paėmiau vieną iš stalčiaus... Mano nuostabai testas buvo teigiamas!
Ėmiau šokinėti, šaukti iš džiaugsmo! Negalėjau patikėti, kad laukiuosi. Mėnesinių ciklas niekada nebuvo reguliarus, tad man nė menkiausios minties nebuvo kilę, kad galiu lauktis.
Kalėdinis stebuklas įvyko! Su džiaugsmo ašarose paskendusiomis akimis nulėkiau į svetainę, kur sėdėjo ir mano vyras. Nieko nelaukdama pradėjau šaukti, jog jis bus tėtis! Būsime tėtis ir mama!
Taip džiaugėmės kelias savaites. Atrodė, mūsų džiaugsmui nebus galo. Planavome, į ką bus panašus mūsų vaikelis, kurio turės akis, kurio šypseną...
Tačiau visada, kur būna džiaugsmas, ateina ir nelaimė. Nieko nenujausdama tvarkiau namus, kai suskambo telefonas. Skambino „Vyrelis“ ( mes abu vienas kitą meiliai vadindavome „vyreliu“ ir „žmonele“)... Nustebau, nes jis tik neseniai buvo išvažiavęs į darbą.
Mes niekada nekalbėdavome su juo darbo metu.
Atsiliepusi išgirdau vyrišką balsą, tačiau ne savo vyro... Skambino iš ligoninės, radę mano numerį telefone.
Išgirsta naujiena atėmė žadą. Mano širdis sudužo į šipulius... Buvo slidu, vyras nesuvaldė automobilio ir nulėkė nuo kelio... Gydytojai padarė viską, ką galėjo, tačiau jo gyvybės išgelbėti nepavyko.
Visą kitą atsimenu lyg per rūką... Išverkiau visas ašaras. Tačiau turėjau susiimti, nes manyje augo nauja gyvybė. Turėjau būti stipri.
Praėjus dar keliems mėnesiams pasaulį išvydo mūsų sūnus. Tikra tėčio kopija. Ne tik išvaizda, bet ir charakteriu. Kartais net šiurpas pereina per kūną, kokie jie panašūs.
Myliu jį be galo. Nepalūžau tik dėl jo. Turiu būti stipri ir užauginti stiprų sūnų. Praėjo ne vieni metai, tačiau kiekvienas pasivaikščiojimas parke, išėjimas mieste, kai matau, kai tėvai žaidžia parke su mažais vaikais, dūksta visi kartu, jų veidus puošia šypsenos, man rėžia širdį lyg su peiliu...
Tačiau savo emocijų kitiems nerodau. Kaip norėčiau, kad ir mano vyras būtų čia, kad sūnus galėtų žaisti su juo, kad mokytųsi vyriškų darbų, ruoštų pamokas kartu...
Ypač skaudžios visos šventės, gimtadieniai, šeimų susibūrimai, kai mažiukas paklausia, ar tėvelis jį stebi iš dangaus ir džiaugiasi jo pasiekimais... O aš visada jam atsakau, kad tėtis gyvena jo širdyje ir kasdien jam dovanoja savo begalinę meilę.
Stengiuosi prie sūnaus visada būti linksma, šypsotis, atiduoti jam visą širdį, viską, ką turiu. Noriu, kad jis užaugtų laimingu, tvirtu,
doru žmogumi. Kad būtų pavyzdžiu kitiems. Toks, koks buvo ir jo tėtis.
Gyvenimas niekada nebuvo lengvas... Ypač man teko daug ką iškęsti. Tačiau noriu tikėti, jog viskam yra Dievo planas. Ir šį stebuklą, mano sūnų, atsiuntė į mano gyvenimą ne veltui.
Šis pasakojimas dalyvauja konkurse „Mano Kalėdų stebuklas“. Savo Kalėdų laikotarpio istorijas siųskite adresu pilieciai@delfi.lt ir laimėkite 200 eurų „Hiatus“ čekius bei knygas.
