Tad ką tiems laimės faktoriaus tyrinėtojams išmanyti apie lietuvio laimę. Net kai atrodo, jog lietuvis labai nelaimingas, nes aimanuoja lyg jam grėstų paskutinioji, tai dar nereiškia, kad tai yra visiška tiesa. Tas žmogus galimai, vos pasibaigus jūsų pokalbiui, grįš namo pas savo dailią žmoną ir pora visai neprastų vaikiukų su šypsena veide nuo ausies ligi ausies. Tas aimanuotojas, tariamai dėjęsis pačiu liūdniausiu žmogeliu žemėje – visiškai ir viskuo nusivylusiu – pradedant Lietuvos politika ir baigiant globaliniu atšilimu – galimai tokiu dėjosi tik dėl paprasčiausio mandagumo. Juk lietuviui atvirai būti laimingu yra nemadinga ir paprasčiausiai nepadoru aplinkinių atžvilgiu. Kaip tu žmogui nuoširdžiai į akis gali sakyti, kad tau sekasi puikiai?! Kaip gi jau šitaip tiesiai į akis? Tai jau būtų kaip spjūvis tiesiai į veidą! Juk jei tavęs tik dėl mandagumo pasidomėjo, kaip tau sekasi ir jei esi išsilavinęs ir bendro etiketo besilaikantis, turi mandagiai numykti sau panosėje, gerai, bet taip, kad atrodytų, jog ne taip jau ir gerai. O geriausia atsakyti – nieko, normaliai. Ir tai bus teisingiausias atsakymas. Dešimt balų. Tuomet nieko neįžeisi savo atsakymu.
Užguito, susirietusio į kuprą, nudelbusio smakrą į žemę, piliečio stovėsena, o rimtam veide – įsimetęs nuožmaus kovotojo už būvį žvilgsnis, bei geriausiu atveju – anksčiau nei lemia gamta, įsimetę keletas pykčio raukšlių veide, dar pridėkime keletą pilkai rudai juodų drapanų ir štai jums tobulas lietuvaičio/-ės portretas. Mes laimingi ir be spalvų ar šypsenų. Mes – išdidūs lietuviai, svarbiausia, kad laimingi viduje. Labai giliai viduje. Ne išorėje. Mums nereikia rodyti jausmų kaip kitoms, nepadoriai atvirai emocionalioms tautoms. Mes kuklūs ir jaučiantys saiką žmonės. Be to, laimė lietuviui tai kaip brangenybė, turtas, kuriuo jis nesišvaisto į kairę ir į dešinę. Tai duotybė, kuria reikia saikingai dalintis.
Tik pažvelkite, kaip mūsų tautiečiai nuožmiai tausoja savo turtą. Sunkiai kovota ir iškovota laimė būti laisvam ir nepriklausomam neturi būti suprantama kaip savaime suprantamas dalykas, kurį iš karto turime švaistyti. Ne. Bet ne visi tai supranta. Ypač jaunoji karta. Tik supratingesni ir išmoningesni lietuviai, kaip priklauso, nuožmiai smerkia kiekvieną, kuris be saiko naudojasi laisve judėti, keliauti ir pagaliau būti laimingu. Tad kiekvienas save gerbiantis rimtas lietuvis iš širdies smerks ir koneveiks prakeiktus emigrantus – „Nelemti laimės švaistūnai. Garantuotai išsišiepę šlifuoja „londės“, „norgės“ gatvės. Nelemti laimės ieškotojai ir švaistūnai... Sumauti tėvynės išdavikai!“. Tik tikras, laisvas ir nepriklausomas lietuvis, dar būdamas ir tikru patriotu, taip mąstydamas įsimes bent dar vieną raukšlę kaktoje ir tuo didžiuosis. Juk po velnių jis žino, kaip yra geriau!
Lietuviai – laimingi žmones. Manau, vieni laimingiausių žmonių visoje Europoje. Ir nejaugi tie pasipūtę skandinavai laimingi?! Nesąmonės, jie tik turtingi, tai ir nusiperka tas statistikas. Tomis statistikomis tikėti tas pat, kas tikėti, jog prezidento rinkimus laimės Nausėda ar Šimonytė... Nesąmonės. Nors... gal? Juk mes sunkiai perprantami žmonės, kupini daugybės prieštarų. Lietuvis – tai tarsi kokia atskira šizofrenijos forma (gal net derėtų tai įtraukti į enciklopedijas). Tam yra bent keletas nenuneigiamų pavyzdžių. Ir jei tai taikytume vienam asmeniui, greičiausiai tai būtų atsitiktinumas, bet jei tai taikytina masėms, tai jau galima vadinti diagnoze.
Pavyzdžiui, lietuviai garsiai reiškia nusivylimą korumpuota valdžia, papirkinėjimais ir panašiais dalykais paremtu šešėliniu valdymu. Tačiau akivaizdu, jog kita statistika rodo priešingai, nes lietuviai tik dedasi tokiais nepatenkintais viskuo – atseit nori būti normaliais europiečiais. Bet iš tiesų, net dvi kadencijas šalį valdanti prezidentė, kuri ėjo su šūkiu kovoti su visa ta neteisybe – absoliučiai nieko nepadarė (dvi kadencijos!), kad kas nors pasikeistų. Esame tame pačiame neteisybės liūno dugne. Kaip mirkome srutų duobėje su socialine ir visokia kitokia neteisybe, taip toliau ir mirkstame. Tokia prezidentė lietuviams tinka. Ji yra lyderė tarp mylimiausių politikų. Ja lietuviai pasitiki, jie laimingi. Nestebina ir statistika, kad populiariausi kandidatai į prezidentus – remiami konservatorių. Kaip ir dabar, beveik dešimtmetį šalį valdanti prezidentė. Konservatorių kandidatus kol kas labiausiai palaiko tiek tauta, tiek, savaime aišku, ir prezidentė.
Ir lietuviai laimingi tokioje šalyje ir sistemoje, nes, matyt, kitaip nebemoka gyventi. Arba gal tai toks savotiškas, kaip minėjau, lietuviškai šizofreniškas laimės suvokimas. Tokie jau mes netobuli. Kad ir mero rinkimuose. Kiek žmonių aimanavo (kaip dabar matau ir prisimenu), jog tvarkomasi ne taip, nori pokyčių, nusibodo tos žiurkės, miestas kaip prieš kokį marą ir t. t. Ir bac! Vilniuje – dar ketveri metai su Šimašiumi. Na, ką galiu pasakyti... Matyt, yra kam patinka. Gal Vilnius susirūpins savo miestu bent tada, kai jau ir pačios žiurkės pradės bėgti iš sostinės, ar lįsti atgal į savo požemius, nes net ten joms atrodys geriau nei paviršiuje. Bet lietuviai vis viena laimingi. Niurzga, o giliai širdyje džiūgauja. Viešai keikia korupciją – o išsirenka liberalą vadovauti miestui, keikia viską galinčius nupirkti oligarchus – išsirenka Malinauską. Spjaudosi ugnimi, kai asocialiose šeimose mušami iki mirties vaikai, tačiau kai soc. tarnybos atlieka savo darbą, paaiškėja, kad lietuviai iš tiesų laimingesni, jei jų asmeninis ego yra virš vaikų interesų. Juk kai lietuviai šūkauja dėl kažko susirinkę, tai tik dėl to, kad taip atrodo gražu ir teisinga. Ir nebūtinai tai turi būti nuoširdu. Vaiko tesės – skamba gražiai, tačiau iki tol, kol lietuviui nesikerta su jo paties asmens teisėmis. Lietuvis – rimtas žmogus. Jam nepatinka staigūs pokyčiai. Net jei tai ir reikštų judėjimą tobulumo link.
Laimingas tautietis trokšta pokyčių į gera, bet kai tai reiškia pokyčius – skaidrią sistemą (pavyzdžiui, jei VMI galėtų matyti tavo uždirbamas pajamas, tokiu atveju, jei kažkas nelegaliai praturtėtų ar bandytų nuslėpti mokesčius – VMI tai galėtų lengviau pastebėti) arba susimokėjimą už gero gavimą, ar bet kokius pokyčius dėl kitų, aplinkinių gerovės Lietuvoje, tada mūsiškiai susimąsto apie visas pastangas, kurias tai kainuoja, nepatogius ir neišvengiamus pasikeitimus jų gyvenime ir yra linkę pasilikti ties savo esama ir jau užtikrinta laime. Velniai nematė. Kad ir kokia ta laimė netobula – užtat sava, patikrinta ir stabili. Kaip koks Grybauskaitės valdymas. Arba Malinausko. Tik stabili suirutė palaiko Lietuvą. Ir tik dėl to mes esame tokie laimingi savo gimtoje šalyje.