Mūsų sistema labai paprasta – gerai mokykis mokykloje, stok į universitetą, pabaik ir eik dirbti iš pradžių už minimumą, vėliau, augant stažui, kils atlyginimas ir t.t. Tie, kas gerai nesimoko, dažniausiai stoja į kolegijas, kuriose moko ne vien teorijos, čia gaunama daugiau praktikos nei universitete, dėl ko kartais tokie žmonės net būna labiau vertinami nei baigę universitetus. Lygis kolegijose, kiek teko girdėti, žemas, tačiau ar universitetuose lygis aukštas? Su tuo tikrai nesutikčiau, tai puikiai įrodo universitetų vietos pagal „gerumo“ skalę pasaulio mastu.
Tie, kas prastai mokosi arba išvis nesugeba baigti mokyklos, eina mokytis į „profkes“, specialybės. Tokie žmonės bent pas mus visuomenėje yra visiškai „nurašyti“ ir dažnai stereotipiškai mąstant yra nieko verti. Jų darbas dažniausiai prasideda ir baigiasi ties minimumu. Pasitaiko įvairių variantų, priklausomai nuo to, kokį amatą pasirinko.
Ir kur tai veda? Bakalauro studijas baigia labai didelis žmonių skaičius, bet ar jie būna specialistai? Kiek teko pačiam mokytis, duoda mokytis daug ir visko. Nuo braižymo, projektavimo, vadybos, teisės, informatikos, užsienio kalbų (lygis universitete tikrai juokingas), chemijos ir dar daug daug visko, dėl ko mokeisi daug visko ketverius metus, o praktiškai nieko neišmokai, nesi net specialistas, praktiškai esi niekas su diplomu. Eini įsidarbinti – žiūri, ar turi darbo patirties, kurios tikrai retai kas turi, ir pradedi darbą nuo minimumo (priklausomai nuo specialybės, jei išvis darbą gauni). Yra specialybių, kur iškart baigęs ar net nespėjęs baigti studijų darbą gauni ir vargo nematai, bet tokių tikrai nėra daug Lietuvoje.
Dažnas baigęs bakalaurą įsivaizduoja, kad yra visa ko specialistas ir atlyginimą nori uždirbti didelį, paprasto darbo nedirbs, o tai lemia, kad neranda nieko, ieško ilgai arba galiausiai išvis emigruoja. Galima daug šnekėti apie darbą studijų metu, bet tai labai priklauso nuo studijų, nuo to, kokio rezultato sieki ir t.t. Tikrai ne visos studijos tokios lengvos, kad visi eitų ir dirbtų tuo pačiu. Tuo labiau įsivaizduokim žmogų, kuris lanko visas paskaitas, intensyviai mokosi, dirba. Pirma, jis aukoja miegą, poilsį, kurio tikrai reikia po įtempto darbo, aukoja sveikatą, susikaupti jam neišeina, tad mokslas, darbas nesiklosto kaip tikimąsi ir tai lemia, kad studijas baigęs žmogus turi diplomą, kuris yra prastas, prastą sveikatą ir darbinę patirtį (dažniausiai tikrai ne pagal specialybę), kuri yra bereikšmė.
Dabar šiek tiek apie sistemą, kuri, mano manymu, galėtų prigyti Lietuvoje. Ji tikrai nėra tobula, nežinau daug visokių niuansų, tačiau, manau, pliusų galbūt rastumėm daugiau nei minusų, nes čia, kur esame dabar, nepatinka beveik niekam. Vokietijoje, jei žmogus mokosi universitete, jam neleidžiama dirbti, jei įsidarbina bent pusę etato, mokslas taip pat padaromas pusę etato, nes manoma, kad visą etatą jis dirbti nespės, o tai – sektinas pavyzdys.
Pavyzdžiui, specialybė Lietuvoje – konstruktoriai: jie skaičiuoja, braižo, analizuoja ir t.t. statybines schemas. Baigę universitetą tokie žmonės ateina į darbą ir praktiškai pradeda viską nuo nulio, nes yra neišmokyti. Pas mus, Lietuvoje, priimama, kad mes tikrai nemokam ir nemokėsim daryti sudėtingų projektų, kokius gali pvz. danai, nes mūsų lygis prastesnis, pas mus projektai daromi kuo greičiau, kuo daugiau, kad žemiausia grandis dirbtų kuo labiau, kuo greičiau, o atlyginimai proporcingai išmokami – kuo žmogus yra aukščiau valdžioje, tuo jam daugiau priklauso (atseit, jo didesnė atsakomybė), nors darbo kiekis ir labai skiriasi.
Šveicarijoje su konstruktoriais viskas yra visiškai kitaip, nelyginant dabar atlyginimų, ypatingai skiriasi darbo pobūdis. Ten konstruktoriai nėra konkrečiai projektuotojai ir braižytojai. Projektuotojai skaičiuoja konstrukcijas, ar laikys, kiek laikys, ir tuomet braižytojai braižo. Braižytojai nemoka skaičiuoti, jų darbas paprastesnis, mažiau atsakomybės, tačiau be jų projektuotojai nepadirbtų. Taip, tavo darbas yra vertinamas ir gali gerai uždirbti. Projektuotojai yra vertinami, nes jų darbas sunkus ir atsakingas, ten jų nėra daug, bet jie gerai išmano darbą, tą jie mokėsi, o pas mus viskas sumalta į vieną: šiek tiek pamokė braižyti, šiek tiek paskaičiuoti, šiek tiek dar šio to ir tada esi daug žinantis, mažai suprantantis specialistas, kuriam į tai atsižvelgiant ir mokama.
Čia tik vienos specialybės pavyzdys, kitoms, manau, irgi būtų galima pritaikyti tą pačia sistemą, kad mokoma daug visko, o pabaigoje „gaunami“ visiškai nuliniai specialistai.
Tenka girdėti, kad užsienyje ir Lietuvoje mokslo lygis skiriasi labai stipriai, kad geriau būti vidutiniu tarp žmonių, kurie stengiasi, nei idiotų karaliumi Lietuvoje. Mano akimis, dabar universitetai yra pinigų kalyklos, kuriuose perkami diplomai, mokslo metai išpūsti tiek, kad pinigų jie uždirba nemažai, o į rinkas dažniausiai paleidžia abejotinus specialistus.
Mano pasiūlymas būtų toks:
1) Į universitetus įstotų daugiausiai 10 proc. baigusių mokyklas, tik patys geriausi, labiausiai motyvuoti, kurie norėtų mokytis, kažko siektų ir pasiektų. Jei bus vien tokie, manau, ir universiteto studijų programos pasunkės, lygis kils, studijos truks ne 4 metus, bet geriausiai dvejus. Pirmus metus reiktų mokytis teorijos tik to dalyko, kurį pasirinkai, kad baigęs būtum specialistas. Antrus metus pusę metų vyktų privaloma praktika kokioje nors įmonėje, toje darbo vietoje, ką dirbsi baigęs, ir tuomet pusę metų būtų skirta baigiamajam darbui. Be jokių papildomų bereikalingų dalykų, manau, galima sutalpinti viską į metus ir išmokyti tik to, ko tau tikrai reikės;
2) Dėl specialybės mokymosi po mokyklos. Paimkim tą patį pavyzdį su braižytojais. Susidarytų kokia žmonių grupė, kuri norėtų mokytis su braižymo programa, tarkim „AutoCAD“. Tai jie įstoja to mokytis ir metus ar pusę metų juos moko braižyti su šia programa. Per šį laiką jie išmokomi visko nuo A iki Z su šia programa ir baigę jie iškart eina dirbi, jie iškart bus visiškai produktyvūs ir padės projektuotojams braižant. Kita grupė, pavyzdžiui, išmoksta dirbti vien su „STAAD“ programa. Jie taip pat išmokomi visko nuo A iki Z su programa ir baigę eina dirbi braižytojais su šia programa. Ir, tarkime, atsinaujina programa ir „STAAD“ tampa nebeaktuali, tuomet žmogus vėl gali stoti ar įmonė siunčia į mokymus išmokti dirbti su kita programa, kurios mokymai truktų metus ar pusę metų. Taip per trumpą laiką atsirastų specialistai;
3) Tie, kurie neįstojo į universitetą, mokytis specialybės ir nežino, ko nori, galėtų tarnauti kariuomenėje ir per tą laiką galbūt nuspręstų, ko nori iš gyvenimo;
4) Baigę specialybę, kuri aprašyta 2 punkte, žmonės, sukaupę 3 ar 5 metus darbo patirtį, įgudę atlikti savo amatą, jei įmonė mato tame žmoguje potencialą, būtų siunčiami į universitetą. Universitete tokių žmonių, kurie ateina su darbo patirtimi iš įmonių, grupės mokytųsi atskirai. Jei žmogus, 3 metus dirbęs braižytoju, nori kažko daugiau, jo įgūdžiai ir noras leidžia jam kažkur pakilti ir įmonė išsiunčia jį mokytis, manau, jis būtų ypač motyvuotas, dėl to, manau, kiltų ir universiteto reitingas. Šių grupių žmonių mokslas truktų trumpiau nei 1 punkte minimų, nes jiems nereiktų atlikinėti praktikos, jie būtų mokomi tik to, ko jiems iš tiesų reikia;
5) Tarkim, žmogus turi bakalauro diplomą, 3-5 metų patirtį, o įmonė galvoja plėstis. Jai reikia vadovaujančio žmogaus? Ji vėl siunčia tokį žmogų į universitetą, kur jis per pusę metų išmokomas vadovauti grupei žmonių, visokių niuansų ir pan. Tai būtų tarsi magistrantūros alternatyva, tik efektyvesnė, nes būtų naudos. Taip grupės viršininkas gali būti patyręs viską nuo nulio ir pakilęs ten kur yra dabar;
6) Verslas su specialybių mokymo įstaigomis būtų tiesiogiai susieiti. Jei verslininkai pasako, kad trūksta, pavyzdžiui, braižytojų „AutoCAD“ programa, tai tais metais daugiau laisvų vietų padarytų to, ko reikia, o ko nereikia, sumažintų, taip sumažėtų nedarbo lygis, nes ruošiami būti tik tie specialistai, kurių tikrai reikia.
Tokia sistema, manau, turėtų pliusų ir minusų, tačiau žmonės, turintys bakalauro diplomą, būtų vertinami, jie tikrai susirastų gerą ir apmokamą darbą, o žmonės be bakalauro diplomo būtų kažkokios srities, kurią, esant reikalui, galėtų pakeisti ar pakoreguoti, specialistai. Taip pagerėtų ir universitetų studijų kokybė – būtų taikoma į kokybę, o ne kiekybę...
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!