Jie turi egzistuoti tam, kad liaudis galėtų komunikuoti. Tam, kad galėtumėm bent trumpam pabėgti nuo savo kasdienės rutinos ir pasinerti į kitų gyvenimą. Gyvenimą, kuris mums sukelia kartų saldumą. Duonos ir žaidimų! Dabartinis pasipiktinimas ir peštynės dėl šių žmonių pažiūrų dažnai atrodo kaip savęs iš šalies nesugebančio pamatyti girtuoklio sapalionės.
Jie turi egzistuoti ir dėl praktinių sumetimų: būti žinomu veidu spaudoje ir internete – nepriklausomai nuo to, ar esi žinomas dėl tvirtos nuomonės turėjimo kone visais klausimais, ar tiesiog dėl to, kad tau sekasi (ir turi šiek tiek valios) atrodyti tarsi nulietas iš porceliano – yra be galo pelningas verslas. Žinoma, niekas nešneka apie Eldorado lobius, tačiau pripažinkim – galimybės pavadinti kitus balvonais (nepriklausomai nuo to, kurie kuriuos taip vadina) ir už tai gauti pinigus atsisakytų nedaugelis.
Ir visai nesvarbu, ar tai žmogus, siekiantis surinkti žmonių armiją kovai prieš homoseksualus jo mylimame mieste. Ar tai simetriškų veido bruožų mergaitė, kuri turi šiokį tokį muzikalumą ir šiokią tokią nuomonę. Ar tai išprusęs ir pusę pasaulio apkeliavęs eruditas, kuris kiekvieną savaitę spaudoje įpučia taip reikiamo racionalumo. Visi jie nėra unikalūs – jie egzistuoja kone visose valstybėse. Ir jų nuomonės – kad ir kaip gerai ar prastai argumentuotos – iš pakankamai tolimo atstumo atrodo panašios. Tarsi žvelgtum iš apžvalgos rato viršūnės – žmonių galvos supanašėja, o ūgiai bei svoriai ima prarasti savo vertę.
Rodos, nuolatinis tikrai aktualių ir ne taip aktualių temų eskalavimas naujienose mus užhipnotizavo ir privertė patikėti, kad viskas yra daug baisiau nei yra išties. Ir kai žmogus už širmos spragtelėjo pirštais pabusti, mes puolėme į paniką. Ir nenuostabu – juk būtent žiniasklaidoje ieškom atsakymų į mums rūpimus klausimus. Ir nesunku patikėti viskuo, kas ten sakoma, priklausomai tik nuo to, kurią televiziją žiūri, kurį laikraštį skaitai, ar kurį portalą naršai.
Skęstančiame laive vyrauja chaosas, nes visi turi čia ir dabar reaguoti ir priimti esminius sprendimus. Bet tiesa apie gyvenimą yra ta, kad niekas nevyksta taip greitai, kaip kartais mums norėtų pasakyti kiti.
Šis tragikomiškas teatras vyksta kur kas lėčiau ir subtiliau ir mes turim laiko tikrai apmąstyti ir atskirti pelus nuo grūdų ir tam tikrose situacijose išlikti ramūs ir abejingi brukamai panikai. Mažytis mėlynas taškelis (anot Carlo Sagano) kosmose atrodo taip pat, kaip atrodė prieš tūkstantį metų. Taip pat atrodys ir dar po tūkstančio.
Todėl kitą kartą, kai spaudoje išvysit tobulų linijų gražuolę, šnekančią temomis, kuriomis šnekėti ji neturi jokios kompetencijos (čia galėčiau įžvelgti saviironiją; minus grožį), ar plačiaburnį publicistą, verpiantį talentingus tekstus apie tai, kokia plonutė linija yra tarp piliečio ir runkelio, ar pasisakymus iš liūdnai pagarsėjusio propagandisto, kurio vienintelė siūloma išeitis – grįžti į Kremliaus glėbį, priimkit tai su kruopelyte nihilizmo. Ir abejingumo.
Nebūkit tokie pasipiktinę ir kritiški. Supraskit – jie yra, nes jie yra mūsų kultūros atspindys. Mūsų veidas. Margas, pilnas prieštaravimų ir niekada nesurandamos bendros teisybės. Šiuo tekstu nesiekiu priversti jūsų nustoti rinktis puses ir turėti nuomones – dievaži ne! Tai šventa teisė kiekvienam ropojančiam šios išprotėjusios uolos nariui.
Ko siekiu, vis dėlto, yra nors ir trumpam pabūti tuo žmogumi, kuriuo negalėjau būti išėjusiai pažįstamai – ramiu ir draugišku balsu, primenančiu, kad visa tai tėra žaidimas, absurdo teatras, ir pabaigoje mūsų visų, nepriklausomai nuo to, kaip garsiai šūkausim, laukia vienas ir tas pats – nieko. Niekas nėra taip rimta, kaip atrodo.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!
Norite pasidalinti savo patirtimi? Rašykite žemiau arba el.paštu pilieciai@delfi.lt: