Vasaros pabaiga. Pasąmonė pamažu suvokia, kad ketveri studijų metai ir tėvų dėtos viltys į tave perniek nenuėjo, ir tu jau diplomuotas (nepabijokim to žodžio) specialistas. Dirbi mėgstamą darbą pagal išsilavinimą ir džiaugiesi, kad darbo nebereikia derinti su studijom. Tikslas dabar tavo tik vienas – kilti kuo aukščiau ir atsistoti ant kojų. Ar gali būti geriau, pagalvoji žmogus. Tačiau tada Tau, laimingasai, nusišypso sėkmė ir tu esi vienas iš tų trijų tūkstančių laimingųjų, gaunančių bilietus į patį geriausią net devynis mėnesius trunkantį nemokamą idėjinį šou – Lietuvos kariuomenę.
Dirbi ar nedirbi, sekasi tau ar ne, lygiai taip pat kaip tavo tėtušis prieš 30 metų, taip ir tu dabar, jaunas snargly, mesk viską ir stok tėvynės gint. Mesk darbą, pasakyk savo brangiajai saldų ATE, palik raudančius tėvus, kurie DAR nepamiršo kas yra tarnavimas sovietų armijoje, ir pirmyn drauguži, devyni mėnesiai tavo!
Norom nenorom iškyla kolegos savanorio pasakytos mintys apie tai, kad būtent šauktiniai yra žemiausi iš žemiausių, ir oi, kiek iš jų jiems esą būsią juoko. Smagu, ką čia ir bepridursi. Ir manau nesunku susivokti, kad ne rožėm ten kvepės, o vyriškom prasmirdusiom kojinėm. Gi taip, anot kai kurių senų krienų, vyrais tampama! Bet leiskit tų, it maldą giedančių, kad „kariuomenė jus bent vyrais padarys“ paklausti, ar patys bent ten buvot? O jei ir buvot, tai pripažinkit, kad buvot tas, kuriam velniškai pasisekė ir tikrai ne su afganais kariavot, o veikiausiai čia kur nors pašonėj, kad ir Latvijoj kokioj, tarnybą atlikot.
Tas, kuriam sėkmė taip nesišypsojo, jokiu būdu tokių „marazmų“ vidury baltos dienos visiems girdint neskies. Bet ne tik apie tai aš. Kodėl tik trys tūkstančiai „laimingųjų“, o ne visi? Ten taip sočiai maitina, kad visų nepajėgtų išmaitint, a? Kodėl tik tiek? Kodėl Jonas, bet ne Petras? Kodėl aš, o ne mano buvę klasės draugai? Kas turi nuspręst, kuriam „laimingajam“ bus įteiktas bilietas? Čia sako, kad reikia visus bedarbius surinkt, bet o kodėl juos? Jie sakys, kad imkit dirbančiuosius? Kurie iš jų teisūs, o kurie ne?
Visi kratomės nuo savęs ir tai yra žmogiška, kratausi ir aš, bet po velnių, tai nesąžininga! Nori – eik. Čia paprasta, bet, o jei ne? Tada vienintelis sąžiningas būdas – arba visi, arba nė vienas. O tai, ar tu dirbi, ar ne, ar tavo tėtis vietinis verslininkas, ar eilinis krovikas, įtakos negali turėti. Visi mes lygūs, ir kitaip čia būti negali... O kas bus, kai grįšiu po tos nelemtos burtais tau nulemtos tarnybos? Na taip, darbdaviai neva išsaugos tavo darbo vietą, bet ar grižęs tu pats sugebėsi išsaugoti ją? Devyni mėnesiai pakankamai ilgas laiko tarpas, per kurį daug ko išmokstama, lygiai taip pat, netenkama. Per tuos devynis mėnesius tavo kolega bus gerokai patobulėjęs (jam pasisekė su burtais), o tu grįžti net ne į tą padėtį kurioje buvai, tu šį tą ir užmiršai. Darbo rinkoje atsirado naujų specialistų, jų patirtis per devynis mėnesius tik augo, o tavo, laimingasai?
Manot, darbdavys rinksis tą, kuris atliko tarnybą, o ne tą, kuris įgijo darbo patirties ir užmezgė naudingų pažinčių? Naivuoliai... Taip nebus! Grįžti ir pradedi nuo nulio, ir nepamiršk, kad tu – besivejančio vaidmenyje, nes kažkas tau įteikė laimingą bilietą... Tad taip ir lieka neatsakytas klausimas, o kas, jeigu rudeniop tas „laimingasis“ būsi tu?
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!
Pasidalinkite savo nuomone – ar pritariate sprendimui grąžinti privalomąją karo tarnybą? Galbūt galite pasidalinti patirtimi, prisiminęs, kaip jums anksčiau teko tarnauti kariuomenėje? O gal priklausote tai grupei, kuriai planuojama pritaikyti karo prievolę, ir norite pasidalinti mintimis, kaip dėl to jaučiatės? Moterys, jūs jaučiatės nuskriaustos, kad jūs nesate šaukiamos dalyvauti baziniuose kariniuose mokymuose? Laukiame Jūsų minčių žemiau: