Pagal LR Konstituciją, turėčiau gyventi nepriklausomoje demokratinėje respublikoje – pirmas straipsnis.
Ta aplinkybė, kad „visuomenės gerovė“ ir net „visuomenės interesas“ mūsų valstybėje nėra įvardinti konkrečia konstitucine forma reiškia, kad tai nėra absoliutus valstybės tikslas. Dar daugiau: teisininkų ginčas, kaip įvardinti „visuomenės interesų“ ribas, atsimuša į abstrakciją, kurios priežiūra priskirta prokuratūrai. Klausimas: ar „visuomenės interesas“ ir „valstybės interesas“ – adekvatūs, pakimba ore, nes prokuratūra, kuri savo veiklą grindžia įstatymais ir tik įstatymais, negali vadovautis tuo, kas nėra apibrėžta ir konkrečiai įvardinta.
Tad nebeaiškus, koks mano Lietuvos, mano Valstybės vystymosi esminis motyvas ir tikslas. Kodėl jaučiuosi lyg vaikščiočiau tarp griuvėsių ar tarsi nykštukas, kur bet koks milžinas (suprask: valstybės institucija) gali mane prispausti, sugniuždyti, nužudyti geležiniu batu? Kodėl turiu būti nuolatinėje baimėje, strese ir nesu ramus dėl ateities, nesididžiuoju savo Valstybe?
Kas prisimena sovietmečio laikus, tam iki smegenų buvo įsiėdę per visas žiniasklaidos priemones, suvažiavimus, kalbas iš raudonųjų tribūnų gatvėse per Gegužės 1-sios ar Spalio mitingų prievartines masines eitynes žvangantis komunistų šūkis: „Mes didžiuojamės mūsų tarybinės liaudies pasiekimais ir liaudies gerove! Pirmyn į Komunizmą!“. Dabar atrodo, kad gyvenome juokingame amžiuje, kuriame visi mes, visos Lietuvos žmonės buvome paversti artistais ir vaidinome saldų gyvenimą, bet neskubėkime visko neigti. Sovietų komunistai puikiai išmanė ideologiją.
Pasididžiavimo valstybe jausmas – puikus jausmas! Šitą jausmą komunistai visokeriopai skatino įsiterpdami į tautos kultūrą. Tai visose įstaigose, miesteliuose ir kolūkiuose, didmiesčiuose ir gamyklose kabantys stendai su socialistinio lenktyniavimo pirmūnų foto, tai „kovos už socializmo pergalę“ diagramos, besišypsantys veidai, ištraukos iš „veikalų“, komunistine atributika.
Šiandien politikai (bendratyje tie, kurie formuoja mūsų būtį) kultūrą pamiršo. Neliko nusipelniusių žmonių stendų, nors, tarkim Vokietijoje, Rainės mieste tokį stendą teko matyti. Kultūros atributai: knygos, žiniasklaidos priemonės apkrautos mokesčiais, nors akivaizdu, kad knygų apie Lietuvą, jos garbę, jos darbus šlovinančių knygų niekas kitas neparašys, o tik mūsų, Lietuvos kūrėjai.
Politikų įteisinta „reforma“ sunaikino kultūros ūglius Lietuvos kaimuose. Neliko „kultūros namų“ ir mokyklų. Į dažną kaimą nebeužsuka joks maršrutinis autobusas. Išnyko vietiniai medicinos „punktai“. Mažuose kaimuose nebeliko policijos „įgaliotinių“. Nebeliko kino salių. Lietuvos kaimai merdi ir virsta bomžų bei senolių liūdnais tyrais. Katastrofiškai nyksta amatininkai, gęsta kaimo verslumas ir viltis padoriai, oriai gyventi.
Apie kokią Lietuvos gerovę politikai kalba?
Socialistinio mąstymo atgarsiai prasimuša panagrinėjus valstybės (suprask: politikų) požiūrį į ekonomikos esminį generatorių – verslininkus, na taip, kapitalistus. Iki šiol priimdami, t.y. primesdami Lietuvai „reikalingus“ įstatymus politikai su verslu nesitarė, o balsavo už įstatymus „iš oro“. Seimo komitetuose nėra praktikos klausti pramonininkų konfederacijos nuomonės. Nieko keisto, kad mūsų politikų noras visur kaišioti savo trigrašį ir valdyti „visuomenės gerovės“ naudai per „revoliucijas“, vadinamas reformomis yra niekas kitas, kaip socializmo siekis. Ir ko čia stebėtis, kad visos „reformos“ tęsiasi iki šiol be pabaigos: žemės, teismų, medicinos, o švietimo pripažinta net antikonstitucine.
Socialistinės santvarkos motyvai akivaizdžiai matomi kalbant apie Lietuvos žmogaus laisves ir pareigas. Esame įstatymais, aktais, nutarimais taip suveržti, suraišioti, kad lyg mumijos negalim net pajudėti. Jei turite žemės, tai lyg socializme nereiškia, kad Jūs tą žemę turite iš tikrųjų. Žemė dirbtinai suskirstyta paskirtimis: namų valdos, žemės ūkio, miško, urbanizacijos, rekreacijos ir pan. Tarkim, žemės ūkio paskirties žemėje savininkas be detalaus plano (gremėzdiško, daug kainuojančio, savivaldybės taryboje tvirtinamo dokumento!) negali pasistatyti pirtelės, klėtelės, net tualeto ar sūpuoklių savo vaikams (smulkioji architektūra), o tuo labiau nutiesti tiltelio į tvenkinį.
Negalime savavališkai nupjauti medžio, kurį patys ir pasodinome. Savoje žemėje nutiesti keliukui, pastatyti tilteliui per upelį, pagilinti, išvalyti savo vandens telkinį ir pan. būtinas techninis projektas ir t.t. Tavo žemė – tik žemės paviršius kiek siekia kastuvas, o giliau – žemės gelmės, kurios priklauso valstybei. Tavo privačiame vandens telkinyje plaukiojančios žuvys (išskyrus tas, kurios plaukioja 30 cm nuo paviršiaus?) taip pat priklauso valstybei, nes Seimas priima įstatymus dėl žvejybos Tavo telkinyje! Buvo toks absurdiškas laikas, kai kaimo turizmo sodyboms buvo privaloma tiekti maistą savo klientams tik iš stambiųjų prekybos centrų!
Dar daugiau!
Mūsų politikai išrado, panaudojo kai ką iš socializmo pasaulinės praktikos ir pritaikė Lietuvos „gerovės“ modeliui: užnėrė tamprų socialistinį apynasrį mūsų kapitalistams, o plačiąją prasme visiems, kurie turi turto, juo disponuoja panaudodami savo verslui.
Visada prisimenu verslininko pasakojimą, kuris bandė į Lietuvą įvežti kelis konteinerius cukraus. Cukrus pasiekė Klaipėdos uosto muitinę, kai kažkas, matyt, konkurentas, parašė skundą finansinių nusikaltimų tarnybai. To užteko. Nei įrodymų, nei jokių paaiškinimų: pareigūnai atliko kratą, susirinko kompiuterius, užblokavo bendrovės sąskaitas ir... bankrotas, nes už cukrų reikėjo mokėti, bet jis areštuotas, jo nei parduoti, nei paimti, nei dovanoti negali.
Tik po pusmečio paaiškėjo – jokio nusikaltimo nėra. Puikus susidorojimo su konkurentais įrankis! Ir nėra kaltų! Gal būtent dėl to užverda tokia arši politikų kova, kai skiriami FNTT ar STT vadovai? Pasitelkiami net melo detektoriai. Tokių atvejų nebuvo net „socialistinėje“ praeities Lietuvoje. Puikus politinio ar verslo konkurentų „sutrynimo į miltus“ mechanizmas!
Lietuvos Konstitucijos II skirsnio 21 straipsnis byloja: žmogaus orumą gina įstatymas, draudžiama žeminti jo orumą! Bet ar gina? Ar mano automobilis, tarsi mano būstas – mano tvirtovė? Užsienio ambasadoriams taip, o Lietuvos piliečiams? Kaip man, eiliniam piliečiui suprasti: 22 LR Konstitucijos straipsnis byloja, kad asmens susirašinėjimas, pokalbiai telefonu – neliečiami, o per Lietuvos Prezidento (!) apkaltą panaudoti būtent telefoniniai pokalbiai. Pasiklausymas – masinis šiandienos reiškinys.
Mūsų Konstitucija sako, kad nuosavybė neliečiama, žmogaus būstas neliečiamas, bet niekas nesijaučia saugus ir ne tik dėl vagių, o dėl Lietuvos pareigūnų „teisėtos“ invazijos. Kas gali paneigti, kad Lietuvoje neegzistuoja „savi“ teismai, „savi“ stogai ir „savi“ klanai? Kaip apginti savo tiesą? Teoriškai galimybė yra, bet praktiškai, jei prieš vėją – nėra. Prieš penkerius metus STT įsiveržė į Trakų savivaldybę, kai kam uždėjo antrankius, išsivežė ir sukėlė milžinišką „pompą“. Ir kas iš to?
Nesibaigiantys teismai, panašu, baigsis šnipštu. Ir niekas niekieno neatsiprašys, jau nekalbant apie moralinę, dvasinę ir materialinę žalą. Nekalbant apie Lietuvos savivaldos sumaištį, apie kritusį žmonių pasitikėjimą ne tik suimtaisiais, bet ir valstybe! Panašu, kad šnipštu baigsis ir Darbo partijos byla įtarus finansines machinacijas. Kaip turi jaustis Lietuvos pilietis, jei įstatymai tarsi paneigia LR Konstituciją?
Nuolatos girdime, matome, skaitome: praneškite tel. Nr., jei jums algas moka vokeliuose, jei pastebėjote ką įtartino ar tiesiog trokštate tvarkos. Tapome skundikų tauta. Vos kas nusičiaudėjo savo automobilyje, jau pranešimas policijai – girtas! Jei kaimynas parsivežė į savo kiemą malkų, skambutis – vogtos! Jei Naujųjų Metų naktį už daugiabučio sienos kelia tostą – skambutis policijai: triukšmas, negaliu miegoti. Jei kaimo turizmo sodyboje fejerverkai ar muzika – skambutis: garsas viršija normą! Nesvarbu, ar kaimynas už puskilometrio ar kilometro, ar dviejų. Ir kas nustatė, kad negaliu remontuoti savo buto po 18 val.? Seimas! Elektrinio grąžto garsas viršija neva tai 100 decibelų! Negaliu laikyti šuns, negaliu negaliu negaliu...
Tad kas tas „visuomenės interesas“, kai 50 proc. žmonių vienodai mėgsta gyvūnus ir nekenčia?
Kieno tai interesas, kai saugomose teritorijose, tarkim Trakų istoriniame nacionaliniame parke, savo žemėje žmogus negali nei statyti, nei arti (kai kur)? Kieno, jei visoje teritorijoje ūkininkas negali sukrauti mėšlo krūvos, įsirengti trąšų sandėlio, pasistatyti daržinės ar perstatyti namo? Kitose valstybėse, tarkim, Vokietijoje už valstybės gyvenimo kokybės apribojimus nustatyta kompensacija. Lietuvoje – ne.
Tad koks mūsų Valstybės modelis? Ar tai, ką aplink matome ir yra valstybės demokratija? Ar klanokratija? Kur link mes sukam? Ką norime sukurti? Kokios ateities siekiame? Be jokios abejonės, stambieji prekybos centrai prarijo Lietuvos smulkųjį verslą. Kas ta politikų deklaruojama „visuomenės gerovė“, jei 660 000 Lietuvos piliečių skęsta skurde. Tai tik statistika, nes plika akimi matyti, kad skursta žymiai daugiau. Gi turintį bent 1 ha žemės valstybė skurdžiumi nevadina, nors faktiškai – visiškas ubagas.
Jei per rinkimus į Seimą turėsime socialdemokratinės pakraipos, reiškia kairuoliškos pakraipos valdžią, tai socialistiniai praeities motyvai išryškės dar labiau. Kalbama, kad bus įvesti nauji, progresiniai mokesčiai, nors, tarkim, Vokietijos kanclerė Angela Merkel griežtai kritikuoja ir pasisako prieš bet kokius panašius mokesčius.
Tad kokios mūsų tautos pamatinės vertybės ir kokioje Lietuvoje mes gyvename? Visas valstybes, visas tautas išskiria tik du elementai: kalba ir kultūra. Jei lietuvių kalba – viena seniausių pasaulyje indoeuropiečių šakos kalba – išlaikykime tokią, kokią išpuoselėjo mūsų bočiai ir baikime spekuliuoti politikavimu.
Jei mes, kaip ir kiekviena tauta, esame saviti savo kultūra, tai pagrindine valstybės raidos briauna turi būti kultūra. Sunku suprasti politikų debatų esminį motyvą, kai argumentų skalėje nėra pagrindo: kultūros. Tarkim, ta pati A. Merkel, tiek M. Tečer – chemikės, bet šioms įžymioms moterims išsilavinimas nesutrukdė suprasti, kad būtent per kultūrą, jos raidą, jos sampratą politikai ir privalo formuoti tautos, valstybės ateitį.
Per visą rinkimų į Seimą vajų nė viena partija, nė vienas kandidatas – neteko girdėti – nepakėlė savo rinkiminės kampanijos kartelės į patį aukščiausią lygį: kokios valstybės, kokios gerovės visuomenei jie nori, kokią siūlo, ko pačiu aukščiausiu lygmeniu tikisi. Visi paskendo smulkmenose. Lyg musės pasikapstė išrūgose.
Gal trūksta proto, gal plačios pasaulėžiūros, gal humanistinių idealų? Visai Lietuvai akivaizdu: iš tų, kurie jau buvo Seime, kurie kūrė šiandieninę Lietuvą tikėtis šviesesnės ateities neverta. Murdysis ir toliau. Myks ir miauks, kad kalta kažkokia naujai sutverta koalicija. Balsuokime už jaunus politikus, už tuos, kurių jaunos galvos švarios, neprižėlusios sovietmečio socializmo samanų.
Kas pakels Lietuvą, lyg Sizifo akmenį?
Kas paridens į kalną?