Kokį Krymą galima pamatyti per atostogas

„Mano akimis..“, – po šių žodžių iškart regiu tą nesuvokiamą vaizdą pakrantėse, kur persisvėręs per autobuso langą spoksai į pavojingus kelius bei aklus ir siauručius posūkius, pakibusius virš stačių pajūrio kalvų ir kalvelių.

Nuo jų žvilgsnis klysta link begalinės mėlynės, kurioje vargiai teatskirsi, kur vandens stichija užleidžia vietą dangui. Tik vieniša valtis netoliese ar smulkus laivas, traukiantis link horizonto, išduoda, kad vanduo ir dangus čia kaip vienas – žydri ir perregimi. O paplūdimys labai traukia, surakinęs žvilgsnį žiūri ir tyli, kol ausyse nepradeda spengti mintis, kaip greičiau nusiropšti nuo kalvos ir panirti į tą gundančią gaivą, tą jau užvaldžiusį vasaros šauksmą.

Lieki atsargus, nes aplinkui įtartinai tylu, nė gyvos dvasios, ir susimąstai, kodėl šio lobio niekas negraibsto ir nepripildo juo savų kišenių. Būtent tokios mintys pralėkė pirmą dieną besilankant viename iš Krymo lobių – Aluštoje.

Aš jaunas, gal dar truputį per jaunas, dvidešimt dvejų. Tėvai man pasakojo savo įspūdžius iš kelionių po Krymą, ta pati nuostaba, tas pats svajingas žvilgsnis ir neišdildoma patirtis. Bet nustembu. Mūsų kelionės skiriasi jau daugiau nei trisdešimt metų, bet viskas taip panašu, tie patys vaizdai, potyriai, pramogos, kultūriniai savitumai, svetingumas.

Atrodo lyg tai – laikui nepaklusnus žemės lopinėlis, kuris pats nesikeičia, o ir niekas kitas jo nebando keisti, niekas nedrįsta liesti šios amžinos vasaros, kad jos netrūktų ir kitiems, ir kitoms kartoms. Nevalingai atsimenu ir Rėjaus Bredberio romaną „Pienių vynas“, kuriame kiekvienas skyrius spinduliuote spinduliuoja tikros vasaros kaitra ir panašiais paslaptingais, gal net mistiškais pojūčiais.

Šiame romane vasara irgi, regis, amžina ir nepajudinama, įsivaizduoji tuos smulkiai aprašomus trečio dešimtmečio provincijos vaizdus, bet juos ne tik įsivaizduoji, o ir tiki, kad jie vis dar kažkur šalia egzistuoja gyvai. Toks jausmas ir svajojant apie Krymą: atrodo tas žemėlis lopinėlis, kurį matė tavo tėvai, o dabar ir tu pats, egzistuoja ir egzistuos amžinai, nepajudinamai, nekintamai, čia lyg ne tau priklauso vasara, o tu jai.

Pasivaikščiojus miesto gatvelėmis – ramuma, sena pokario nuotaika persipina su bandymu vytis ir vaikytis XXI amžiaus turisto poreikius, bet gerokai atsiliekama, gal dėl to, kad žmonės čia niekur neskuba, nereikia bėgti, lėkti ir tarnauti vakarietiškiems atributams.

Žmonės čia nėra reiklūs, jie paprasti, šioje tingioje aplinkoje gali juos nesunkiai supainioti su senųjų Sovietų Sąjungos filmų veikėjais, o išties daugelis tų filmų režisierių čia ir suko savo juostas. Vieno muziejaus gidė su mumis šiltai atsisveikina, ir rusiškai sako: „Aš iš jūsų krašto, bet jau nebegaliu su Jumis susišnekėti, pamiršau...“ Tokia ilgesinga gaida ir paliekam Krymą. Tolesnis kelionės tikslas – Kijevas, bet jame tik bėgam ir skubam, juk keliauju su kitais, ne mano valia rinktis, ką aplankyti ir patirti, per mažai laiko perprasti miestą.

Kelias į Maidaną

2013 m. vasarą leidžiu europiečių jaunimo projekte Leipcige, minime du šimtus metų nuo sąjungininkų pergalės prieš Napoleoną Vokietijoje. Dalyvių daug: prancūzai, vokiečiai, vengrai, rusai ir ukrainiečiai...

Ukrainiečiai labai draugiški ir dainingi, visi jie svajokliai, negaištantys laiko, gyvenantys savo gyvenimus, smalsūs ir kupini idėjų. Kaip ir kiekvienas panašus jaunatviškas išsiskyrimas, taip ir šis baigiasi džiaugsmu išmokus ir įgijus kažką naujo bei šiek tiek ilgesio, žadant būtinai kažkada dar susitikti, nors ir supranti, kad vargu...

Bet štai, pats nesuprantu, kaip sausio pabaigoje už neseniai gautą stipendiją jau lekiu į Kijevą. Pas draugus, kurie atrodo tokie artimi, išgyvenę tą patį, ką ir aš pats, o istorijos verpetai vienodai skaudžiai klaidina juos ir baudžia tomis pačiomis negandomis kaip mane, mano artimus, mano tautą. Čia ir suvirpa širdis taip, kaip išgirdus Lietuvos himną, kalbi su savo broliais ir seserimis, tik kita kalba, bet tai ne kliūtis pajusti vienas kitą.

Tačiau ne tik draugus atvykau pamatyti, atvykau ir pamatyti, ir liudyti to, ką po kelių metų spausdins bei iliustruos istorijos vadovėliai. O išties baisu, skaudu, nebylu pasidaro pasivaikščiojus Maidano žmonių keliais tame baisiame šaltyje, kuris – ne tik dėl termometro stulpelio padalų.

Ką dar matau? Vienybę, didesnę ar mažesnę, sužinau, kad buvo ir čia Baltijos kelias, tik praėjus pusmečiui po mūsiškio, tarp Kijevo ir Lvivo (išmokstu taisyklingą ukrainietišką jo pavadinimą). Vakare susėdame šiltai bare ir tyliai, kažkodėl tyliai džiaugiuosi draugų pilietišku aktyvumu, jų rūpesčiu dėl savo šalies nepaisant to, kur jie pabaigs savo dienas.

Kažkas pamini mūsų prezidentės pavardę, nustembu ir suspurda širdis, atgarsiai iš Lietuvos girdimi ir čia, atrodytų, taip toli. Palydi mane iki lėktuvo, dabar jau aš laukiu savo brolių ir seserų Lietuvoje, ką jie pamatys čia savo akimis? Laukiu.