Manau, savo žmogų suras ir „merginos ieškantis nusivylęs apsauginis“, ir „mergina, kuri žvalgosi į pasiturinčius vyrus“. Greičiausiai ji yra naivi, o ne „galbūt jai parašęs“ filosofiškai nusiteikęs vaikinas. Iš merginos laiško nesunku suprasti, kad ji tikisi: a) jei kažkas turi jai nepatrauklius bruožus – nesunkiai gali ir turėtų pasikeisti, „susivokti“; b) „susivokęs“ ir pagaliau sutikęs vieną iš tokių kaip ji, kartu gyvens „ilgai ir laimingai“, bent jau ji pati bus laiminga; c) vaikinas/vyras yra moters aprūpintojas ir vežiotojas.
Sunku pasakyti, ar moteris, kuri susipažinusi su vyru jau galvoja, kuo šis jų vaikus į ligoninę ar darželį vežios, yra labai patraukli. Bendravimas su ja panašus į konkursą, kas gi turi daugiausiai pinigų ir įspūdingiausiai moka save pateikti. „Prizas“ – galimybė susituokti su moterimi, kuri vos susipažindama jau turi galvoje bendro gyvenimo planą. Vyro poreikiai, nuostatos dėl vaikų ar laisvalaikio jai neįdomūs. Kadangi visas tekstas – tik apie pinigus ir ko merginai reikia iš vaikino, susidaro įspūdis, kad pati nelabai turi ką pasiūlyti, be to, vyro savybės jai nelabai svarbios – kad tik daug uždirbtų ir dosniai dalintųsi.
O juk kalbama apie žmogų, su kuriuo tuokiantis pasižadama gyventi iki mirties, dažnai net bažnyčioje. Ar galima tikėtis, kad tuo pat verslu užsiimsi iki mirties? Juk tokia šeimos kūrimo taktika labai panaši į verslą. Ar tikrai neišvengiamai su vyriškiu-pinigų maišu susies gili meilė? Ar jis bus pasirengęs tuo savo automobiliu visur vežioti? O jei nevežios ir uždirbdamas pinigus stengsis laisvalaikį leisti atskirai, turės pastabų dėl žmonos elgsenos ar poreikių, susituokęs nebenorės taip lepinti, kaip pažinties pradžioje – kas jungs du žmones? Kaip pati moteris galvoja prisidėti prie šeimos pajamų? Panašu, kad iš gyvenimo poroje ji tikisi „gėrybių šulinio“, paprastai viskas būna daug sudėtingiau.
Esu iš šeimos, kurioje abu tėvai keletą kartų gyveno iš menkiausių pajamų ir prireikus be niekieno pagalbos atsistodavo ant kojų. Dar ir susitaupė, uždirbo vaikų studijoms, pagelbėjo perkant būstus, patys persikėlė į naują būstą, nusipirktą iš uždirbtų pinigų. Jų darbas nebuvo brangiai apmokamas, jie nebuvo šykštūs, maitinosi ir rengėsi ne varguoliškai – tiesiog rimtai dirbo ir apgalvojo išlaidas.
Kiek, merginos manymu, kainuoja sauskelnės, jei apsauginiu dirbant esą joms neįmanoma uždirbti? Niekaip negaliu sutikti su mintimi, kad vaikinas gali jaustis oriai ir ieškoti merginos tik jau turėdamas butą ir mašiną. Merginos pavaišinimas arbata kavinėje įkandamas net simbolinį atlyginimą gaunančiam vaikinui, tai požiūrio ir susitarimo reikalas. O štai kodėl manoma, kad vyras privalo moteriai nuolat sponsoriauti? Manau, vaikinas ras būdų pradžiuginti patikusią merginą, ir banalu norėti, kad užverstų rožių glėbiais ar nuolat maitintų restoranuose.
Ne nuo investicijų į asistavimą priklauso poros ar būsimos šeimos laimė. Nepatikėsiu, kad vaikai, kurių tėvai neratuoti, negali pasiekti darželio ar ligoninės, ypač didmiesčiuose. Manęs tėvai automobiliu visur nevežiojo ir, manau, kad tai tik sustiprino savarankiškumą, atsakingumą. Pasakymą „jei 30 metų sulaukęs vaikinas dar ir teisių neturi, tai vienintelis paaiškinimas yra vienas – jis nevykėlis“ sunku komentuoti, kaip ir raginimą „susikurti bent kiek geresnį gyvenimą pirmiausiai sau, o tada jau ir antrai pusei“. Kaip galima spręsti, koks gyvenimas yra geras kitam, nepažįstamam žmogui? Poroje bendras geras gyvenimas kuriamas kartu, kodėl jį turi sukurti vyras?
Išvis „daug pinigų“ tikrai automatiškai nereiškia „geras gyvenimas“. Retorinis klausimas „ar būdamas moterimi, norėtum gauti tokį vyrą – be mašinos, be buto, pinigų, bet tik dėl to, kad jis geros širdies?“ neįtikina dar labiau. Paprastai žmonės, rimtai žiūrintys į gyvenimą, negyvena palapinėje – jie uždirba tiek, kad ne tik išlaikytų save, bet prireikus – ir artimuosius, aktyviai ieško būdų, kaip įgyvendinti sumanymus. Tie, kurie nosį nukabinę tik bamba ir neketina pajudinti piršto net kad išlaikytų save – atskira kategorija, jau kartais ir tikrų nevykėlių. O tie, kurie dirba, kad išlaikytų save – savarankiški ir atsakingi žmonės, žiūrėti paniekinamai į jų tegu ir neprestižinį darbą mažų mažiausiai neoru. Gal ne visiems būtina uždirbti tiek, kad per atostogas šeima mėnesį degintųsi Maljorkoje, žmona kas mėnesį nusipirktų po kalną drabužių ir kosmetikos, o vaikas jau pirmoje klasėje turėtų naujausią išmanųjį telefoną?
Nereikia apsigauti, kad materialistų aplink – dauguma. Tikrai galima sutikti dvasingų, nevartotojiškų žmonių. Gal juos lengviau surasti bažnyčiose, bibliotekose, dirbant socialinį darbą, gal geriau iš virtualios erdvės perkelti paieškas į gatves? Neketinu raginti „merginą, kuri žvalgosi į pasiturinčius vyrus“ keistis, galbūt sutiks žmogų, kuris ieško tokios kaip ji, abiems bus gerai ir jos gyvenimo planai bus realizuoti laimingai.
Abiem atvejais aktyvus veikimas yra geriau už pasyvų laukimą svajojant. Dauguma ieškančiųjų suranda. Jeigu sutinka žmogų pagal savo įsivaizdavimą, gyvenimas parodo, kiek išmintingas buvo jų požiūris. Išaiškėja, su kuo geriau laimės išbandymų akimirką ar susirgus: su kišenes pinigų prisifarširavusiu „poker face“, ar su tuo, su kuriuo esi siejamas bendrų vertybių ir panorėjęs galėsi uždirbti visus reikiamus pinigus kartu.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!
„Esu gražus, protingas, draugiškas, bet... vienišas“ - ne kartą tenka girdėti tokius žodžius iš žmonių, kuriems, regis, nesiseka tik dėl vieno – jie niekaip neranda kito, su kuriuo galėtų dalintis džiaugsmais, rūpesčiais ir kavos puodeliu.
Teiraujamės Jūsų - ar esate atsidūrę panašioje padėtyje? Jei taip, kaip pavyko rasti antrąją pusę? O gal iki šiol neturite mylimojo ir mylimosios ir vadovaujatės teorija, kodėl nesiseka šį rasti? Nežinote kur bėda? O gal manote, kad antroji pusė – apskritai ne būtinas dalykas gyvenime? Pasidalinkite savo patirtimi su kitais, patarkite ar pasiguoskite – laukiame Jūsų minčių el.paštu pilieciai@delfi.lt su prierašu „Antra pusė“.
Taip pat savo nuomone galite pasidalinti žemiau: