Kitos baimės yra pagrįstos: aukščio baimė, tamsos baimė ir taip toliau. Aišku, jeigu bijai tamsos, tai visada galima miegoti šviesoje arba vengti tamsių vietų. O jei bijai skristi lėktuvu, visada gali pasirinkti kitą transporto priemonę. Bet kartais yra tokios baimės, kurių išvengti beveik neįmanoma.
Pakalbėsiu apie baimę šunims. Problemos prasideda iš karto, kai palieki savo namų slenkstį. Niekada nežinai, ar sutiksi kaimynų šunį lifte, o gal jis kaip tik esi laiptais, o gal bus tiesiog prie durų. Aišku, bijoti šunų atrodo kvaila, bet nors ir puikiai supranti, kad bijoti neverta, bet negi savo organizmui tai paaiškinsi. Visur jautiesi nesaugus. Apie rytinius ir vakarinius bėgiojimus ar pasivaikščiojamus tenka pamiršti, nes tikrai pradės loti arba apuostys koks šuo, o tai – stresas mano organizmui.
Išeiti pasivaikščioti į mišką iš viso pavojinga, nes šeimininkai paleidžia savo šunis ir jie bėgioja palaidi. Ir nežinai, ar tik apuostys, o gal dar sumanys įkasti, juolab, kad aš paniškai jų bijau. Juk gyvūnų skriausti negalima, jie juk nekalti, kad nori tau įkasti, o gal tik pažaisti. Šiandien ėjau Karaliaus Mindaugo tiltu. Pamačiau, kad eina mergina ir prie jos bėga nepririštas šuo. Šuo pribėgo prie manęs ir pradėjo loti. Negi man dabar šokti į vandenį?
Paprašiau merginos, kad ji pririštų šunį, bet išgirdau atsakymą, kad jis žmonių nepuola. Galbūt dabar šunų šeimininkai perskaitę tekstą, laikys šunys pririštus ir pagalvos, kad ne visiems jie yra mieli.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!