Ne vietą reiktų analizuoti, o žmonių gyvenimo būdą, požiūrį į save, kultūrą, socialinę, verslo aplinką ir ypač valdžios suteikiamas galimybes gyvenantiems provincijoje laisvai kurti savo gerbuvį.
Kalbant apie nūdienos kaimą, akivaizdu, kad jis tuštėja. Labai daug jaunimo išvažiuoja į miestus arba emigruoja. Girdėjau politikų kalbas, esą emigracija didėja dėl privalomosios karo tarnybos, kad išvažiuoja tie, kurie nesugeba prisitaikyti. Nesąmonė. Lietuviai darbštūs, verslūs ir išmintingi žmonės, tik nekovojantys už savo teises ir nereikalaujantys iš valdančiųjų atsakomybės. Kantrūs mes. Jau geriau išvažiuojame visą giminę paskui išviliodami, nei einame į gatves su reikalavimais.
Elementarus pavyzdys: gyvena kaime puiki šeimininkė, galinti namuose, savo tvarkingoje virtuvėje kepti naminius tortus, ar gaminti sūrius ir juos parduoti. Jei ji gyventų Anglijoje, jai pakaktų užtikrinti minimalius reikalavimus kaip atskiras šaldytuvas tortams laikyti ir pan. Ir prašom – legaliai, tvarkingai galėtų pardavinėti. O pas mus? Turi įgyvendinti tiek reikalavimų, apribojimų, kad bet koks noras kažką legaliai daryti dings.
Atrodo, kad pagal mūsų maisto ir veterinarijos tarnybų suvokimą, visi gaminantys valgį namuose seniausiai jau turėjo numirti nuo kokios bakterijos. Lietuvos institucijų reikalavimai maisto gamybai ES jei ne griežčiausi, tai vieni griežčiausių. Klausimas, kodėl kitos daug didesnės šalys nesinaudoja mūsų tarnybų patirtimi? Gal todėl, kad tai suvaržytų jų gyventojų galimybes užsidirbti. O tokios šalys, leidžiančios užsidirbti, patrauklios... O koks skirtumas, kur gyventi, jei gyvena visa plati giminė vienoje vietoje?
Norint gyventi oriai reikia tvarios ekonominės, verslo aplinkos. Paprastai kalbant, arba dirbti pas kažką, gaunant atlyginimą, arba pačiam susikurti sau darbo vietą. Ko Lietuvos periferijoje trūksta, palyginus su kitais ES mažaisiais miestukais? Atsakymas paprastas – smulkaus verslo. Kaip ir minėjau, tortus, bandeles, sūrius, naminį vyną ir kitų ne tik maisto gaminius gaminančių ir parduodančių, siūlančių įvairias paslaugas šeimyninių įmonėlių. Mano akimis, verslo įstatyminė bazė padaryta taip, kad kaime gyvuotų stambūs monopoliniai tinklai. Ne tik parduotuvių, bet ir kavinių, alaus, vyno, žiniasklaidos ir kt. Štai jums ir pirmoji mūsų rykštė – monopolizmas, kurio galios dažnai neįvertinam ir nesuprantam.
Deja, kol valdžia kardinaliai nepakeis savo strategijos smulkaus verslo atžvilgiu, kol nepradės ne žodžiais, o realiais darbais skatinti žmogaus gyventi ir sumokant minimalius mokesčius susikurti savo šeimos verslą, o tai reiškia gyventi oriai, kurti ir nepretenduoti į soc. pašalpas, tol vaizdas nei kaime, nei mieste nesikeis. Ir Lietuva tirps, kaip sniegas pavasarį.
Antra mūsų rykštė – centralizuotas mąstymas. Nesuprantu, kaip ši valstybė iki šiol dar gyvuoja, išlaikydama tokį didžiulį skaičių biudžetinių įstaigų? Kažkokia anomalija... Iš Lietuvos išvyko didžiulis kiekis žmonių, ir turėtų proporcingai mažėti likusius gyventojus aptarnaujančių biudžetinių darbuotojų. Ir tai susiję su visomis sritimis: savivalda, kultūra, švietimu, socialine apsauga. Bet nieko panašaus nevyksta... Žodžiu, mokesčių mokėtojų mažėja, bet mes vis tiek užsispyrusiai išlaikome nuo galai žino kurio laiko išaugintą biudžetinių įstaigų tinklą. Turime ne tik iš valdžios reikalauti atsakingų sprendimų, bet keisti ir savo požiūrį.
Ar tikrai kiekviename kaime, miestelyje reikia išlaikyti didžiulį kultūros pastatą, jei šalia išlaikoma apytuštė mokykla? Gal reiktų išlaikyti vieną, suteikiant jame visas paslaugas? Ar tikrai reikia mokėti algą kultūros darbuotojui, kuris turi „meno kolektyvą“ kuriame iš viso kaimo dalyvauja kokie 5 žmonės? Ar tikrai reikia išlaikyti mokytojus, jei mokinių tiesiog neliko? Nagi pažiūrėkime į tai kaip į savo šeimos biudžetą.
Juk neleidžiame pinigų savo išlaidoms, kurias galima optimizuoti, ar kai galima pirkti pigiau. Kultūros, socialinės, sportinės veiklos užtikrinimo funkciją iš valstybės periferijoje puikiai gali perimti nevyriausybinis sektorius, t.y bendruomenės, kurios jau ir dabar kai kuriuose vietovėse puikiai veikia.
Kas geriau: ar išlaikyti vieną žmogų, kuris gali suteikia paslaugas 5 meno kolektyvo dalyvėms, ar sprendimą, kokio užimtumo jiems reikia, suteikti patiems žmonėms? Tegul jie rašo metams savo veiklos planą ir gauna iš savivaldybės tam tikrą lėšų kiekį. Beje, kiek žinau, labai didelėje ES dalyje senų seniausiai taip ir yra... Decentralizacija būtina norint leisti žmonėms patiems kurti savo kaimo gyvenimo kokybę, bet tam reikia pasitikėti ir tikėti žmonėmis.
Štai ir priėjome prie dar vienos blogybės – velniško nepasitikėjimo žmonėmis ir vieni kitais. Kažkoks visuotinis įtarinėjimo, apvogimo mąstymas. Imasi verslo žmogus – aišku, kažką vagia, eina į valdžią – vagis, gyvatė, kuria bendruomenę – aišku, niekšelis nori pasipelnyti! Ir taip – visuose sluoksniuose. Valdžia visus apraizgiusi kontrolės, baudėjų įstaigėlėmis, kurios dubliuoja vienos kitų funkcijas, savivaldybė, turinti galias, dalį funkcijų galinti perleisti nevyriausybiniam sektoriui, to nedaro – argi gali bendruomenės kokybiškai atlikti darbą? Žmonės žiūri skersai į visus valdžioje ir kam čia įdomu, ar žmogus turi gerų idėjų, ar ne.
Mielieji, neišgelbėsim kaimuose tų, kurie jau „prasigėrę“, degradavę, bet galime pasirūpinti jų vaikais, padėdami siekti mokslo, padėdami giminaičiams globoti paklydusiųjų atžalas.
Neatviliosime į kaimus didžiųjų įmonių, stebuklingai sukuriančių šimtus darbo vietų, jei ta vieta nepatogi verslui, bet galima tokią įmonę atleisti nuo mokesčių. Ir mes tikrai galime pradėti pasitikėti žmogumi, jo kūrybinėmis galiomis ir leisti jam dirbti ir užsidirbti.
Jei į valstybės valdymą pradėsime žiūrėti kaip į savo šeimos, pasikeis daug kas, tam tik reikia mylėti save ir tikėti savo žodžio, iniciatyvos ir laisvės galia. Laisvės, kuri prieš 25 metus buvo svajonė ir iki šiol yra didžiausias mūsų turtas bei vertybė.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!
Gyvenimas provincijoje – apipintas mitais. Vieni tikina, kad Lietuvos kaimuose likę į gyvenimą dažniausiai žiūri per butelio kaklelį, kiti sako, kad gamta ir ramybė išugdo kūrybiškus žmones, kurie provincijoje slepiasi nuo miesto šurmulio, dirbdami ne prastesnį darbą nei sostinėje.
Po tragedijos Savaičių kaime, kai tėvas į šulinį įmetė du savo vaikus, vėl atgijo diskusija – kokia yra ta Lietuvos provincija ir ar jai skiriama pakankamai dėmesio? Kreipiamės į tuos, kurie gyvena ne didžiuosiuose Lietuvos miestuose, ar dažnai lankosi Lietuvos kaimuose ar miesteliuose. Pasidalykite, kaip gyvenama už didžiųjų Lietuvos miestų ribų.
Gal pavargusiems nuo miesto ritmo verta keltis į kaimą ar miestelį ir bijoti nėra ko? O gal jūs – iš tų, kurie gyvenę provincijoje pabėgote iš ten bijodami tokio gyvenimo, kurį pamatėte? Prašome Jūsų – papasakokite, kaip yra iš tikrųjų, kitiems.
Vienam, atsiuntusiam savo istoriją, įteiksime prizą – 6 mėnesių pasirinkto DELFI grupės žurnalo prenumeratą. Savo pasakojimą/nuomonę galite siųsti čia.