Rinkiminė kampanija buvo kaip niekad ilga ir tęsėsi vos ne dvejus metus. Iš pat pradžių buvo aišku, kad demokratai turi tik vieną kandidatą, tiksliau, kandidatę – Hillary Clinton. Tiesa, su ja iš pradžių bandė kovoti senatorius Bernie Sandersas, bet jo arši socializmo propaganda JAV buvo populiari tik tarp tų, kurie vienaip ar kitaip gyveno ir išgyveno iš socialinių programų, tėvų kišenių, pensijų.
Kaip teigė vienas kolega: „Jo programa labai puiki, deja, mano kišenė neleidžia jos įgyvendinti.“ Ir tai suprato dauguma dirbančiųjų amerikiečių, kurie iš karto paklausė, o kas už tai mokės. Buvo aišku, kad teks mokėti būtent jiems, vidurinei klasei, kuri jau ir šiaip apkrauta dideliais mokesčiais.
Žinant, kad net 45 procentai amerikiečių iš viso nemoka federalinių pajamų mokesčių, visi likusieji naujais mokesčiais nesižavėjo.
Kai liko tik du kandidatai, ir abu nebuvo tie, kuriuos amerikiečiai norėjo matyti savo šalies prezidentu, jie pasirinko, mano manymu, geresnę blogybę – D.Trumpą.
Jau ilgai gyvenant JAV tarp amerikiečių, su jais bendraujant, dirbant, draugaujant, senokai girdėjosi viena mintis, kad jie visi pavargę nuo karo, liberalizmo agresijos, kai imta žaisti į vienus vartus. Pastaruoju metu ėmė atrodyti, kad jei esi baltasis ir dar vyras, tu jau esi nusikaltėlis.
Visa aplinka kilo prieš kitokią nuomonę – jei tu manei, kad Islamas propaguoja ir gina terorizmą, tu tapai islamofobu, dėl tokios nuomonės galėjai netekti darbo, nes kurstei neapykantą kitai religijai, nors iš faktų Europoje ir JAV galėjai susidaryti kitokį įspūdį. Jei manei, kad „Black Life Matters“ judėjimas afroamerikiečių neįkvepia būti labiau atsakingais tėvais, piliečiais, o priešingai, daro juos amžinosiomis aukomis, tapai rasistu.
Žmonės nebenori, kad JAV kištųsi į kitų šalių reikalus, kad padėtų karų atveju – namuose labai daug skubiai taisytinų dalykų ir reikia imtis darbo, užuot sukus galvas dėl karštų pasaulio taškų. D.Trumpas puikiai jautė vidutinio amerikiečio nuomonę, kaip savo tinklaraštyje vienas vidurio Amerikos koledžo profesorius parašė: „Starbucks“ karta sekmadienio ryte valgė „brunchą“, klausydamiesi džiazo, duoną (organinę) ir mėsą (laisvai auginamų gyvulių) jiems tiekiantys atstovai meldėsi sekmadieninėse mišiose. Pirmieji žinojo, ko reikia antriesiems, deja, iš tiesų tik manė, kad žino. Ir antrieji pagaliau pasakė patys, ko jiems iš tiesų reikia. “
Tuo pačiu prakalbo ir išsilavinę baltieji – ir vyrai, ir moterys – nes ir už juos galvojo pirmieji – kairieji liberalai. Ir staiga pirmieji neteko žado, nes suvokė, kaip žiauriai jie suklydo. Iki šiol gyvenime jie nemokėjo priimti pralaimėjimo, nes visą gyvenimą buvo apdovanojami už paskutinę vietą, kad nesijaustų įskaudinti ir pralaimėję. Deja, jie pralaimėjo, nors iki šios dienos negali su tuo susitaikyti. O antrieji eina kurti to, ką iš jų bandė atimti pirmieji.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!