Mes vis dar esam tokia laukinių tauta... Tokia primityvi šalis, kad mums dar kyla klausimas, kaip paaiškinti, kas yra homoseksualai. Mums kyla klausimai, kodėl vyras myli vyrą, kaip veikia tos pačios lyties santykiai ar kodėl jie dabar priimtini.
Beprotiškai daug komentarų pasipylė ir po dabar išėjusio žurnalo viršelio, ir paaiškėjus, kad vienas ar kitas scenos žmogus turi gyvenimo partnerį. Kodėl? Koks bukumas yra bjaurėtis ir nesuprasti to, kuo jau seniai nebesirūpinama kitose šalyse. Vis dar mes esam tokia bananų respublika.
Kiti klausia, kaip paaiškinti vaikams apie homoseksualus. Subrendusiam žmogui jau neturėtų kilti sunkumų! Pavyzdžiui, draugės dukra kartą paklausė, kaip čia būna, kad bučiuojasi ir moterys (kažkur nugirdo). Paprastai paaiškinom, kad kai kurios moterys myli vyrus, o kitos – moteris ir kaip jos tėtis su mama yra kartu, taip kartais dvi moterys arba du vyrai būna kartu. Čia jau koks esi, toks esi.
Viskas! Vaikui nebekilo klausimų, pokalbis užtruko gal dvi minutes. Tik mūsų tautiečiai dar sugeba tame įžiūrėti problemą.
Arba kai Uspaskichas visam pasauliui išplatino tą siaubingą vaizdo medžiagą, kurioje kalba, kokie, neva, nesveiki yra homoseksualai. Išsivysčiusiose šalyse jau net nekyla klausimo apie orientaciją, visiem seniai vienodai rodo, kaip kiti gyvena. O čia jis apdergė visos šalies reputaciją ir dar turbūt turi palaikytojų! Žiauru. Kiek buvo pasiakančiųjų už jį. Palaikančių tas blevyzgas. Bananų kraštas – net graudu.
Mūsuose vis dar kyla klausimas apie vaikų turėjimą bei neturėjimą. Moterys, kurios vaikų neturi, kažko tarsi ginasi ir pyksta, kad ne vien ties vaikais apsiriboja gyvenimas, kad nenorės – neturės. Nors kitur nei kam įdomu, nei kas klausia.
Kelis vaikus auginančios mamos irgi stengiasi nežinia kam įrodyti, kad nėra tik mamos, nes svarbu pasirodyti ir karjeriniais pasiekimais. Savo kaime svarbu atrodyt dideliam.
Moterų teisės, kurios irgi daug kur jau akivaizdžios, pas mus vis dar aptariamos. Juokingiausia buvo, kai net per žinias JAV Prezidento inauguracijos dieną buvo skirtas atskiras reportažas tam, kokie buvo fejerverkai. Ne kas dalyvavo iškilmėse, ne kita svarbi informacija, o fejerverkai... Mes – pasirodo, vis dar tas kaimas, kuriam tik gražių lempučių svarbu pažiūrėti. Ir pasipjauti, kuris nenormalesnis.
Na, ar ne apgailėtina? Tikiuosi, eisime pirmyn ir bent jau mūsų vaikai ar anūkai gyvens šviesesniame supratime nei mes šiandieną.
