Todėl dar ilgai, kai bus svarstomi net ir labiausiai žmogaus teises ginantys dokumentai, jie bus skaitomi su nepatiklumu ir baime, ar nėra ko nors tarp eilučių.
Ir štai laiku, kai dėl karantino pasikeitė buitis, gyvename uždarą gyvenimą, be pramogų, verslas patiria nuostolius, kažkas nesulaukia paramos, kai visos intelektinės pajėgos turi būti sutelktos pandemijos plitimo stabdymui ir blogų pasekmių švelninimui, tokioje įelektrintoje psichologinėje atmosferoje svarstome Europos Tarybos Stambulo konvencijos dėl smurto prieš moteris ir smurto šeimoje prevencijos ir kovos su juo ratifikavimą.
Tokioje streso ir įtampų aplinkoje visuomenę supriešinti gali bet kokia nepakankamai aiškiai išdėstyta informacija. O žmonių sąmonę greičiau pasiekia bet kokia sąmokslo teorija. Taigi, laikas ramiai apsvarstyti, įvertinti teiginius „už“ ir „prieš“ nėra tinkamas.
Daugelį jaudina atkaklumas ir skuba, siekiant ratifikuoti konvenciją šalies parlamente. Konvencija vienija 47 valstybes. Tai detalus apie 30 lapų dokumentas, kuris įsigalioja konkrečioje šalyje po to, kai ją ratifikuoja šalies parlamentas. 11 valstybių nėra ratifikavusios konvencijos, Lenkijoje diskutuojama apie jos denunsavimą. Ji įgyvendinama per nacionalinę teisę, tačiau taikoma tarptautinė kontrolė.
Pavadinimas nurodo, jog dokumento tikslas ginti moteris, tačiau tekste aiškinama, kad šalims, ratifikavusioms konvenciją nurodoma ginti aukas nepriklausomai nuo jų lyties, rasės, religijos, amžiaus, šeiminės padėties, seksualinės orientacijos, lytinės tapatybės, – cituoju iš spaudos.
Tai rodo, kad galima įtampa, taikant konvenciją – dėl žmonių religinių įsitikinimų, tėvų ir vaikų dvasinio ryšio galimų ignoravimų. Vaiko teisių agresyviu gynimu jau nusivilta. Bijoma, kad vykdant konvencijos nuostatas, gelbstint vaikus kaip smurto aukas dėl, sakykim, subjektyvaus ar šališko traktavimo, prasto dokumento vertimo, gali nukentėti tėvų, kaip dvasinių vadovų autoritetas.
Baiminamasi, kad vaikai bus blaškomi tarp kelių vertybinių orientacijų, auklėjimas gali tapti neveiksmingas, kad vaikai gali prarasti psichologinį ryšį su šeima, nepatirti vaiko gyvenime būtinų emocinių potyrių, kuriuos suteikia šeima. Bijomasi, kad vaikai augs be pavyzdžio, padedančio identifikuoti save kaip vyrą ar moterį. Įaudrintoje atmosferoje neapsižiūrėjimas verčiant tekstą įaudrino konvencija besidominčius Lietuvos žmones.
Antai biologinis reiškinys lytis tapo traktuojama kaip socialinis reiškinys. Dar įdomiau atrodė tolesnis aiškinimas, kad lytis – tai ne gamtos duotybė, bet kažkokie susiformavę bruožai, kuriuos lyg ir pagal susitarimą galima priskirti vienai ar kitai lyčiai. Toks aiškinimas labai praplečia lyties identikavimo ribas.
Vėlesniuose komentaruose aiškinama, kad tai nėra tikslus vertimas. Jog tekste kalbama apie visuomenėje susiformavusias tradicijas priskirti tam tikrus vaidmenis skirtingų lyčių asmenims ir, kadangi jie gali būti nepageidaujami, atsiranda smurtas. Arba tą smurtą kentėti verčia vaidmuo.
Bet tuo, kas parašyta, tuo ir vadovaujamasi. O čia galimi visokios išvados ir sprendimai. Gal pasakymas „sveika, mažute“ moteriai bus suprastas kaip žeminantis ir menkinantis? Gal dėl tokio pasakymo ji bus pripažinta auka?
Esame nuolat kintančių gyvenimo sąlygų, trukdančių planuoti ateitį, sūkuryje. Sunkus paveldėjimas yra alkoholizmas ir kitos priklausomybių ligos. Tačiau turime įstatymus ir smurto prevencijai, nustatyta atsakomybė už smurtinius nusikaltimus, vykdoma pagal šalies galimybes smurtautojų resocializacija. Jei trūksta kokio įstatymo – jį galima priimti. Tokį, koks reikalingas Lietuvai.
Tai kodėl, kai žmonės ir taip jaučia logišką ir nelabai logišką kontrolę kiekviename žingsnyje, dar perduoti dalį suvereniteto kažkam toli nuo mūsų gyvenimų?
Visuotinės tragedijos metu tikėjimas sustiprėja, teikia vilties dėl ateities. Todėl jautriai reaguojama į konvencijos teiginį: „Šalys užtikrina, kad kultūra, papročiai, religija, tradicijos ar vadinamoji „garbė“ nebūtų laikomi bet kokių smurto veiksmų, įtrauktų į šios Konvencijos taikymo sritį, pateisinimu.“
Smurtas apskritai turi būti išgyvendintas iš žmonių tarpusavio santykių. Todėl kyla abejonių, kad užaštrinta smurto prevencija ir apsauga nuo jo vienai socialinei grupei, vienai lyčiai, gali dar labiau supriešinti lytis. Vyro smurtautojo įvaizdžio kūrimas santuoką daro nepatrauklia.
Visuomenė be smurto – tai graži, bet iki šiol neįgyvendinta svajonė. Polinkis smurtauti rodo smurtautojo asmenybės deformacijas: individas stokoja savitvardos, yra agresyvus dėl sukaupto streso, psichinių ligų ar asmenybę ardančių priklausomybių. Daugelis smurtautojų nesugeba numatyti ar įvertinti savo elgesio pasekmių.
Jiems reikalinga psichologinė pagalba, resocializacija. Daugelį smurto protrūkių lemia stresas dėl nepalankių socialinių priežasčių: nedarbo, skurdo, karo meto sąlygų. Bet iš arti savi skauduliai geriau matyti.
