Jeruzalė, trims abraominėms religijoms šventas miestas, šiandien atsidūręs teritorinio konflikto, tarp izraeliečių bei palestiniečių, epicentre. Izraelis mato miestą kaip nedalomą savo sostinę, kai tuo tarpu palestiniečiai, arabų daugumos apgyvendintą Rytų Jeruzalę, laiko būsimos nepriklausomos Palestinos valstybės centru.
© AFP / Scanpix

Nei viena pasaulio šalis neturi čia ambasados, o ilgai trunkanti Jungtinių Amerikos valstijų pozicija, nustatant galutinį Jeruzalės statusą, dalinai lemia ilgai trunkančias taikos derybas. Visgi gruodžio 6 d., JAV prezidentas Donaldas Trumpas, atrodo, nusprendė pakeisti šią tvarką. Jis ne tik oficialiai pripažino Jeruzalę Izraelio sostine, bet kartu ėmėsi veiksmų perkelti JAV ambsadą iš Tel Avivo. Toks ekscesas privertė sunerimti pasaulį, o Artimųjų Rytų regione vėl suliepsnojo kruvinos kovos. Kaip gruodžio 8 d. pranešė turkų dienraštis „Daily Sabach“, Israelio ir Gazos ruožo pasienyje jau žuvo 2 palestiniečiai ir 300 buvo sužeista įvairiuose okupuoto Vakarų kranto vietose, kuomet kilo pasipriešinimas D. Trumpo sprendimui. Šiomis dienomis aukų skaičius išaugo dvigubai.

Regioninio konflikto šaltinis

Nesibaigiantiems Artimųjų Rytų konfliktams pagrindą įžiebė Saikso-Piko sutartis, oficialiai žinoma kaip Mažosios Azijos sutartis, kuri slapta pasirašyta 1916 m. gegužės 16 d. tarp Britų imperijos ir Prancūzijos, kuriai taip pat pritarė Rusijos imperija. Ja didžiosios šalys, tikėdamos Antantės pajėgų pergale Didžiajame kare prieš Osmanų imperiją, sutartinai nubrėžė savo įtakos zonas Pietvakarių Azijoje.

Tuo tarpu „Rudoji zona“ (kuriai priklausė Jeruzalės sandžakas bei teritorija pietuose nuo Gazos iki Negyvosios jūros) turėjo priklausyti tarptautinei jurisdikcijai. Deja, 1920 m. britai įgijo teisę kontroliuoti „rudąją zoną,“ kuri 1923-1948 m. pervadinta Palestinos mandatu. Pasak Oksfordo universiteto politikos bei tarptautinių santykių ekspertės Karma Nabulsi, tuo metu, kai britų armija užėmė regioną, Palestinoje gyveno 90 proc. krikščionių bei musulmonų ir tik 7-10 proc. arabų žydų ir neseniai atsikėlusių europiečių naujakurių.

Istorikas Marius Vyšniauskas: Kontraversiškas Jeruzalės statusas
© Reuters / Scanpix

Tuomet, kai 1948 m. gegužės 14 d. britai paliko šalį, didysis palestiniečių etninis valymas jau buvo įpusėjęs. Per trisdešimt valdymo metų, Britanijos armija ir policija sukūrė radikalų visuomenės pokytį, įliedama į regioną masinę europiečių naujakurių bangą, nepaisydama vietinių pasipriešinimo. Jie taip pat numalšino Didįjį Palestinos sukilimą (1936-1939 m.), sunaikindami bet kokias galimybes tautai pasipriešinti ateityje. Tad istoriografijoje Saikso-Piko sutartis laikoma esminiu tašku nuo kurio neigiama linkme pakrypo tolesni vakarų bei arabų santykiai. Ji sulaužė Didžiosios Britanijos duotus pažadus arabams įkurti Nacionalinę arabų tėvynę „Didžiosios Sirijos“ (nuo Kilikijos iki Gazos) plote, mainais į šių pagalbą britams triuškinant osmanus.

Be to, anot egiptiečių kilmės amerikiečių sociologo Saad Eddin Ibrahim‘o, ši sutartis „nubrėžė modernių Vidurinių Rytų valstybių sienas neatsižvelgdama į etninius bei religinius požymius, kurie galų gale iššaukė nesibaigiantį karą.“

Padalintas miestas

Prieš įkuriant Izraelio valstybę, naujai suformuota organizacija Jungtinės Tautos 1947 m. nubalsavo už tuometinio Palestinos mandato padalijimą į dvi atskiras, žydų bei arabų, valstybes. Nors Jeruzalė atiteko Palestinos arabų valstybei, jai kartu su Betliejumi skirta unikali corpus separatum reikšmė (tarpautinis valdymas). Toks modelis vėliau akcentuotas Lozanos konferencijoje (1949), kuomet nagrinėtos teritorinės ribos bei palestiniečių pabėgėlių klausimas po 1948 m. Pirmojo Arabų-Izraelio karo.

Išskirtintį Jeruzalės statusą sufleravo miesto vaidmuo didiesiams tikėjimams, nes čia stovi Al-Aksos mečetė, Šv. Kapo bažnyča ir Vakarinė žydų šventyklos siena. Taigi 1947 m. būsimo Izraelio vadovai mandato padalijimą rėmė, tačiau arabų lyderiai, Izraelio nepriklausomybės deklaraciją, suvokė kaip karo ženklą. Kitais metais įsiplieskę mūšiai regiono žemėlapį perbraižė, ypač kai Izraelio pajėgos ėmė brautis Jeruzalės link išvarydamos palestiniečių gyventojų daugumą iš pakrančių bei Galilėjos.

Pagal oficialų planą, žydams turėjo būti skirta 55 proc. teritrijos, o Palestinos arabų valstybei – 45 proc., tačiau po 1948 m. karo Izraelis užvaldė 78 proc. teritorijos. Likusius 22 proc. sudarytus iš Gazos bei Vakarų kranto (įskaitant Rytų Jeruzalę) kontroliavo Egiptas su Jordanija. Taip Jeruzalė virto padalintu miestu, kurio šventąsias vietas rytinėje dalyje valdė Jordanija. Oficiali taikos linija nubrėžta 1949 m. pavertė Jeruzalę niekieno žeme. Visgi tarptautinė bendruomenė ir toliau miestui taikė specifinį statusą. Ši paliaubų linija, šaltiniuose dar vadinama Žaliaja linija, žemėlapyje buvo nubrėžta žaliu rašalu ir de facto tapo siena tarp Izraelio bei Paletinos iki 1967 m. karo.

Istorikas Marius Vyšniauskas: Kontraversiškas Jeruzalės statusas
© AFP / Scanpix

Per Šešių dienų karą (1967), Izraelis okupavo Rytų Jeruzalę ir nuo tada miestas valdomas jų vyriausybės. 1980 m. liepos 30 d. Knesetas priėmė „Jeruzalės įstatymą“ teigdamas, jog „visa ir nedaloma Jeruzalė yra Izraelio sostinė.“ Atsakydama, Jungtinių Tautų saugumo taryba rugpjūčio 20 d. patvirtino 478 rezoliuciją, skelbdama Izraelio įstatymą „neveiksniu bei tuščiu.“ Toks gestas šokiravo Izraelį, kurio užsienio reikalų ministras rezoliuciją pavadino „nesąžininga“ ir „aiškiu įrodymu, jog JT tapo instrumentu Izraelio priešų rankose nukreiptu prieš šalies nepriklausomybę.“

Vis tik nelegali Rytų Jeruzalės okupacija pažeidė keletą tarptautinės teisės elementų, kurie teigia, jog okupacinė valdžia neturi suverenumo jos okupuotose teritorijose. Tad tarptautinė bendruomenė oficialiai laiko Rytų Jeruzalę okupuota sritimi. Be to, nei viena šalis Jeruzalės Izraelio sostine nelaiko, išskyrus JAV ir Rusiją. Nors pastaroji, Izraelio sostine pripažįsta tik Vakarų Jeruzalę, o rytinę miesto dalį laiko būsimos Palestinos valstybės sostine. 2009 m. spalį JT generalinis sekretorius Ban Ki-moon‘as dar kartą įspėjo, kad Jeruzalė privalo būti dviejų valstybių, Izraelio ir Palestinos, sostine, kur taikiai bei saugiai sugyventų abi tautos, užtikrindamos laisvą priėjimą prie visoms konfesijoms šventų vietų.

Anot generalinio sekretoriaus, „tai yra kelias dviejų vizijų (JT saugumo tarybos ir Arabų taikos iniciatyvos) susijungimo ir trokštamos viso pasaulio žmonių taikos link .“

Taigi dabartinis JAV prezidento pareiškimas karūnuoja visą, dešimtmečiais vykstančią, regiono sumaištį: nuo 1917 m. lapkritį paskelbtos Balfūro deklaracijos iki 1947 m. padalijimo plano; nuo 1948 m. palestiniečių egzodo (Nakbos) iki 1967 m. Naksos dienos (kai Izraelis užėmė Gazos ruožą ir Vakarų krantą).

Ambasadų klausimas

Iki 1980 m. dauguma šalių savo ambasadas laikė Jeruzalėje, tačiau tų pačių metų liepos mėnesį, Izraeliui paskelbus visą Jeruzalę savo sostine, tarptautinė bendruomenė ambasadas perkėlė į Tel Avivą. 2006 m. Kosta Rika ir Salvadoras buvo paskutinės valstybės iškėlusios ambasadas iš Jeruzalės. Tad šiuo metu Tel Avive susitelkusios 86 pasaulio valstybių ambasados. Žinoma, kai kurios šalys Jeruzalėje laiko konsulatus, pvz., JAV konsulatas yra vakarinėje miesto dalyje. Tuo tarpu Britanijos, Prancūzijos ir kitų kraštų konsulatai įkurti rytinėje dalyje. Taip Vakarai siekia išlaikyti jėgų pusiausvyrą ir neeliminuoti už būvį kovojančios Palestinos.

Visiškai kitaip ambasadų reikalą suvokia Jungtinės Valstijos. Pasak Jeruzalėje dirbančio CNN žurnalisto Oren Liebermann, 1989 m. Izraelis ėmė nuomuoti naujajai JAV ambasadai skirtą žemės sklypą Jeruzalėje. Nuomos terminas 99 metams Jungtinėms Valstijoms atsieina vos $1 per metus, todėl iki šiol sklypas stovi nepanaudotas. Nepaisant to, jog 1995 m. JAV kongresas išleido įsaką reikalaujantį perkelti šalies ambadą į Jeruzalę, visi buvę prezidentai – Billas Clintonas, George'as W. Bushas ir Barackas Obama – atidėliojo tai, argumentuodami nacionalinio saugumo prioritetu.

Ir nors B. Clintonas su G. W. Bushu ambasados perkėlimą įtraukė į rinkiminius pažadus, bet užėmę Baltuosius rūmus sumanymo atsižadėjo. Taigi D. Trumpas mėgina pasirodyti kaip pažadus vykdantis prezidentas. Jis bemat nurodė Valstybės departamentui „pradėti ambasados perkėlimą iš Tel Avivo į Jeruzalę.“ Be to, įpareigojo departamentą samdyti architektus bei statybų rangovus ambasados statybai, kuri, anot jo žodžių, bus „nuostabiausia duoklė taikai.“

Tačiau kaip vyks šis perkėlimas iki šiol nėra aišku. JAV priešinasi sumanymui tiesiog sukeisti ant ambasados ir konsulato durų esančias lenteles ir greičiausiai sieks išnaudoti tuščią sklypą Jeruzalėje.
Dera pažymėti, jog iki šiol JAV Valstybės departamento pripažįstamas Jeruzalės corpus serparatum statusas šaliai kelia daugybę problemų. Vienas jų, 2012 m. visuomenę sudrebinusi byla „Zivotofskis prieš Clintoną“ (Zivotofsky v. Clinton), o 2015 m. „Zivotofskis prieš Kerį“ (Zivotofsky v. Kerry).

2002 m. amerikiečių kilmės Menachemans Zivotofskis gimė Jeruzalėje, tačiau tėvams gimimo liudijme JAV Valstybės departamento paprašius įrašyti gimimo vietą Izraelį, buvo atsakyta. Galop, reikalas pateko į teismą, kuris iki šiol nenusprendžia, ar Valstybės departementas turėtų Amerikos piliečio dokumentuose naudoti formuluotę „Jeruzalė, Izraelis.“ Tad berniuko gimimo liudijime gimimo vieta pažymėta tiesiog „Jeruzalė.“

Palestiniečių apartheidas

Savo kalboje, paskelbiant Jeruzalę Izraelio sostine, D. Trumpas teigė: „Jeruzalė <...> šiandien yra vienos sėkmingiausių pasaulio demokratijų širdis. Per daugiau nei septynis dešimtmečius Izraelio piliečiai sukūrė valstybę, kur žydai, musulmonai ir krikščionys, visų tikėjimų išpažinėjai, yra laisvi gyventi ir garbinti dievą pagal savo sąžinę bei savo tikėjimus.“ Tačiau iš tiesų realybė yra priešinga.

Gruodžio 6 d. CNN žurnalistės Christiane Amanpour laidoje Palestinos vyriausias derybininkas Saeb Erakat teigė: „prezidentas žino kokią apartheido sistemą Izraelis taiko 5 mln. palestiniečių Vakarų krante bei Gazoje. 80 prc. palestiniečių negali patekti į bažnyčias ar mečetes Jeruzalėje nuo 1967 m. <...> Tai didžiausia apartheido sistema pasaulyje.“ Dera pažymėti, jog sąvoką „apartheidas“ Izraelio okupuotoms sritims pirmasis išdrįso paminėti JAV prezidentas Džimis Karteris (Jimmy Carter) savo knygoje „Palestina: Taika ne Apartheidas“ (Palestine: Peace Not Apartheid, 2006).

Šiandien palestiniečiai gyvena itin sunkiomis sąlygomis. Tarptautinės organizacijos Seattle Mideast Awareness Campaign (SeaMAC) duomenimis, palestiniečiai okupuotose regionuose neturi teisės į kalbos, judėjimo bei susirinkimo laisves, negali balsuoti Izraelio vyriausybės rinkimuose, jų namuose vykdomos kratos be orderio, dažnai be teismo vykdomi suėmimai, įkalinimai ir kt.

Kitas svarbus veiksnys – pilietybė. Izraeliui aneksavus Rytų Jeruzalę ten gyvenantys palestiniečiai negavo Izraelio pilietybės. Anot „Al Jazeera“ žurnalisčių Zena Tahhan ir Farah Najjar: šiandien Rytų Jeruzalėje gyvena 420 tūkst. palestiniečių turinčių tik „ilgalaikio gyvenimo“ ID korteles. Jie taip pat turi laikinus Jordanijos pasus be nacionalinio identifikacijos numerio. Tai reiškia, jog nėra tikri Jordanijos piliečiai, t.y. jiems reikia gauti leidimą dirbti Jordanijoje, bet negalima naudotis vyriausybės privilegijomis, pvz., sumažintomis švietimo įmokomis.“

Tad Jeruzalėje šie žmonės gyvena tartum limbe – jie nėra nei Izraelio nei Jordanijos ar Palestinos piliečiai. Izraelio vyriausybė Rytų Jeruzalėje gyvenančius palestiniečius laiko užsienio imigrantais ir taiko jiems malonę leisdami čia gyventi, tačiau neužtikrindami teisių. Ir visai nesvarbu, jog daugumos palestiniečių šeimos šiame regione gyvena jau daugiau nei keletą šimtų metų. Norėdami užtikrtinti savo statusą palestiniečiai privalo įvykdyti tam tikrus reikalavimus, todėl nuolatos jaučia baimę, kad jų leidimai gyventi bus atšaukti.

Istorikas Marius Vyšniauskas: Kontraversiškas Jeruzalės statusas
© AFP / Scanpix

Jei palestiniečiai gyvena už Jeruzalės ribų (Vakarų krante ar užsienyje) tam tikrą laiką, jie rizikuoja prarasti teisę gyventi mieste. Tie, kurie negali įrodyti, jog gyveno Jeruzalėje nuolatos, netenka teisės čia gyventi. Tad paliestiniečiai privalo pristatyti šūsnį dokumentų, įskaitant, nuosavybės, nuomos sutartis ir algalapius. Be to, įgydami kitos šalies pilietybę, jie praranda Jeruzalės gyventojų statusą. Tuo tarpu bet kuris pasaulio žydas turi teisę gyventi Izraelyje ir gauti šios šalies pilietybę pagal 1950 m. priimtą Izraelio grįžimo įstatymą (Law of Return). Tuo būdu, nuo 1967 m., anot Izraelio nevyriausybinės organizacijos B'Tselem, Izraelis jau atmetė 14 tūkst. palestiniečių leidimų.

Galų gale, nevalia užmiršti nausėdijų, kurias Izraelis siekdamas užtikrinti miesto kontrolę, pažeisdamas tarptautinę teisę, plečia Rytų Jeruzalėje. JT patvirtino keletą rezoliucijų, kad nausėdijų projektas yra tiesioginis IV-osios Ženevos konvencijos pažeidimas, kuris draudžia okupuojančiai šaliai perkelti savo gyventojus į okupuotas vietoves. Vis dėlto, nuo 1967 m. Izraelis pastatė daugiau nei tuziną pastatų kompleksų, kurių nemažas skaičius įsikūręs tarp Rytų Jeruzalėje gyvenančių palestiniečių namų ir taip apriboja šių judėjimo, privatumo ir apsaugos laisves. Pasak „Al Jazeera“, šiuo metu apie 200 tūkst. izraeliečių gyvena Rytų Jeruzalėje saugomi armijos ir policijos pajėgų.

Istorikas Marius Vyšniauskas: Kontraversiškas Jeruzalės statusas
© AP / Scanpix

Įdomu, jog didžiausiame nausėdijos komplekse apgyvendinta net 44 tūkst. Izraelio gyventojų. Tad kol palestiniečiai gyvena slegiami okupacijos jungo, Izraelio gyventojai mėgaujasi normaliu, visomis garantijomis aprūpintu gyvenimu. Pasak Izraelio dienraščio „Haaretz“, 2016 m. lankydamasis Kaire, Kinijos prezidentas Xi Jinping kreipėsi į Arabų lygą pripažindamas Palestinos valstybę su iki 1967 m. karo sienomis bei sostine Rytų Jeruzalėje. Jis tuo pačiu pažadėjo skirti 50 mil. juanių (($7.6 mil.) palestiniečiams.

Taigi kai kuriems mūsų valdžios asmenims prieš socialinėje erdvėje/spaudoje teigiant, jog JAV sprendimų negalima kritikuoti, dera prisiminti, kad nei viena tauta neturi teisės būti okupuota ir niekinama.

DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!

Norite paprieštarauti autoriui? Arba išsakyti savo nuomonę? Rašykite el. p. pilieciai@delfi. lt.

Įvertink šį straipsnį
Populiariausios nuomonės
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Siūlo ženkliai didinti baudas šauktiniams: tokiu būdu niekas neišvengtų tarnybos (150)

Aš esu jau atlikęs prievolę Lietuvos kariuomenėje ir didžiuojuosi galėjęs tokiu būdu atlikti...

Vilniečiai – Lietuvos „portugalai“: emigrantai šį posakį turi suprasti geriausiai (87)

Nors dar Seimo rinkimai toli, bet, kaip sakoma, roges ruošk vasarą, o žiemą – ratus. Vis...

Papasakojo, kokių merginų reikia saugotis: nieko gero iš jų nelaukite (134)

Aš pasakysiu, kad jei moteris turi du vyrus, ji tuo mėgaujasi ir nei į vieną nežiūri rimtai....

„Telia“ aptarnavimo kokybė klientą išmušė iš vėžių: man tai nesuvokiama (196)

Norėjau pranešti apie situaciją, su kuria teko susidurti naudojantis „ Telia “, vienos iš...

Nebūkime tipiniai rytų europiečiai – Vilniuje ir Kaune ne viskas taip blogai (26)

Vasara už lango ir širdis džiaugiasi. Nesidžiaugia tik miestiečiai, kurie kartkartėmis papuola...

Top naujienos

Keturių mažamečių mama kaimu grožisi valydama kaminą (23)

Vaikštome su Daiva Mikelioniene jos šeimos sodyboje Verstaminų kaime. Apžiūrėti visam turtui...

Prakeiksmas yra ne juokai: ar tai tikrovė, ar tik silpnų žmonių baimės? (78)

Kunigas egzorcistas Arnoldas Valkauskas DELFI teigia, kad prakeikti galima tik tuos, kurie yra...

Ligoninių pertvarka: žmonės bijo, kad susirgę nebeturės kur eiti (37)

Seimui rengiantis spręsti, ką daryti su prezidentės Dalios Grybauskaitės prašymais pataisyti...

Turime dvi problemas – emigraciją į užsienį ir emigraciją į Vilnių (257)

Pusiaukelėje tarp Vilniaus ir Rygos įsikūrusio Rokiškio Nepriklausomybės aikštėje...

Už Atlanto žalgirietis Daviesas – rezultatyvus ir naudingas draugiškame turnyre

Kauno „Žalgirio“ vidurio puolėjas Brandonas Daviesas savaitgalį pradėjo kovas draugiškame...

Jau po poros metų tokių specialistų paklausa išaugs triskart (10)

Vos už poros metų – 2020-aisiais – Lietuvoje reikės nemažiau kaip 300 informacinių sistemų,...

Po Trumpo ir Putino susitikimo – nedviprasmiškas JAV signalas Rusijai: mes jus stebime (673)

Ar Rusija, JAV prezidento nuomone, yra priešininkė? Tokio klausimo kelis sykius pastaruoju metu...

Gyvybingumu stebinantis interjeras: dizaineriai laužė visus stereotipus (5)

Įsiurbti į pilką didmiesčio kasdienybės rutiną dažnai pasvajojame apie pabėgimą į pavasario...

Į šią šalį verta vykti vien dėl maisto: viskas, ką būtina paragauti Portugalijoje (39)

Portugalijoje praleidau 12 dienų , gyvenau 3 miestuose, pamačiau labai daug, paragavau dar daugiau....

Apgaulingas vasaros karštis: jei pykina, nebūtinai reiškia, kad apsinuodijote (3)

Išsiilgta saulė ir karštis ne visada reiškia puikias atostogas . Specialistai perspėja, kad...