Lietuvoje turime daug tinklinių maisto parduotovių. Jau nekalbu apie internetines, o kur dar buitinių prekių ir panašaus pobūdžio... Nepamirškim ir fakto, kad lenkiškas tinklas žengia į Lietuvos rinką.
Man kyla labai elementarus klausimas – kaip valstybė, kurioje yra viso labo 2,8 mln. gyventojų, gali patenkinti tokią gausybę parduotuvių? Mes čia kalbame apie stambesnės apimties mažmenininkus, o kur dar regioninės parduotuvės ir kitas smulkusis verslas. Vadinasi, nėra taip jau blogai Lietuvoje, jeigu ekonomiškai paskaičiavus apsimoka plėstis Lietuvoje maisto prekyboje ne tik seniems vilkams, bet ir naujakūriams.
Gal laikas ir atlyginimus adekvačius mokėti? Parduotuvių, atsiprašant, ant kiekvieno kampo, pelnas klesti, mokami grąšiai. Tačiau verslininkai vis tiek klykia, kad nekyla darbo našumas, todėl mokėti daugiau negalima. Taip pat pastarųjų metų tendencija – per maža rinka, todėl ir brangiau. Taip, tikrai brangiau. Ar tu iš Kinijos gamyklos batus veši į Lenkiją ar į Lietuvą, skirtumas atstumo labai mažas, o pirkti ar čia 1000 vienetų, ar į kitą šalį 1000 vienetų, vėlgi, nėra skirtumo – savikaina ta pati.
Taip išeina, kad Lietuvoje, kurioje atlyginimai velkasi Europos Sąjungos gale, už prekes sumokame daugiausiai? Aišku, ekonomistai sakys, kad yra PVM ir pan., bet tuomet kainos turėtų skirtis 2-3 proc. avalynei ir 5-7 proc. maistui (daugiausia iki 10 proc.), bet ne kartais.
Taip mes siekiame susigrąžinti emigravusius – lai suteikia tokias sąlygas, kad išlaikytų dar pasilikusius, nes tuoj čia visai nieko nebeliks.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!
Užfiksavai didžiulius kainų skirtumus? Rašyk ir siųsk el. paštu pilieciai@delfi.lt.