Jie mus užkalbino. Pokalbis ėjosi labai lengvai. Nusprendėme visi susitikti ir kitą dieną. Ir taip – visą savaitę. Galiausiai mūsų su drauge atostogų laikas baigėsi ir turėjome grįžti į sostinę. Išsiskirti buvo gaila, ypač dėl to, kad vienas iš vaikinų man krito į akį. Patikau ir aš jam. Mums išvykus, su juo kasdien susiskambindavau telefonu, be perstojo siųsdavome vienas kitam žinutes. Supratome, kad negalime vienas be kito.
Jis persikraustė į sostinę. Po kiek laiko apsigyvenome kartu. Jis man pasipiršo. Ėmėme planuoti vestuves. Mūsų abiejų tėvai labai džiaugėsi tokiu mūsų sprendimu. Visi labai ruošėmės vestuvėms. Jo tėvai būsimų vestuvių proga net nupirko mums butą.
Galiausiai išaušo didžioji diena. Visą naktį negalėjau užmigti iš jaudulio. Juk tai – diena, apie kurią svajoja visos merginos! Anksčiausiai ryte jau sėdėjau makiažo meistrės kėdėje, vėliau pas kirpėją. Apsirengiau vestuvinę suknelę. Jaučiausi nuostabiai.
Limuzinas mane nuvežė iki bažnyčios. Įprasta, jog nuotaka vėluoja, o jos nekantraudamas bažnyčioje laukia jaunikis. Aš irgi vėlavau. Tačiau bažnyčioje jaunikio nebuvo... Visi artimieji, draugai, pažįstami susirinkę, o jaunikio nėra. Penkios, dešimt, penkiolika minučių. O jo vis nėra. Mobilusis išjungtas... Išsigandę skambinome į ligonines, policiją – galvojome, kad jam kas nutiko...
Staiga prie manęs priėjo nematytas vyras ir padavė baltą voką. „Manęs paprašė perduoti Jums šį laiškelį. Jūs turėtumėte jį perskaityti dabar“, – pabrėžtinai pasakė tas vyras, kai atkirtau jam, kad šiuo metu man ne kažkokie laiškai rūpi.
Virpančiomis rankomis atplėšiau voką... O ten buvo laiškas nuo mano mylimojo. Iki dabar pamenu kiekvieną jame parašytą žodį:
„Brangioji, tu esi pati nuostabiausia, geriausia, gražiausia, fantastiškiausia moteris, kokią man teko sutikti gyvenime. Žinau, kad tu būsi puiki žmona, vaikų motina... Tačiau ne su manimi. Žinau, kiek tau daug reiškia šios vestuvės. Tu taip užsidegusi joms ruošeisi, kad aš niekaip nedrįsau tau pasakyti, kad aš dar nepasirengęs vesti... Nesitikiu, kad tu man atleisi... Nesitikiu, kad suprasi... Bet tikiu, kad kada nors ateityje tu apsidžiaugsi, kad šią dieną neištekėjai už manęs. Bučiuoju! Ir tūkstantį kartų atsiprašau...“
Man iš skausmo plyšo širdis... Buvau palikta prie altoriaus... Buvau išduota žmogaus, kurį įsileidau taip giliai į savo širdį...
Tačiau dabar žinau, kad tai buvo likimas... Po metų sutikau žmogų, kuris tikrai buvo man likimo skirtas. Ištekėjau už jo. Greitai turėsime vaikelį. Esu labai laiminga ir mylima.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!
Vestuvės – laimingiausia gyvenimo šventė? Deja, ne visiems. Po to, kai DELFI skaitytoja prisipažino, kokią skaudžią išdavystę jai teko patirti per svarbiausią savo gyvenime dieną – aptikti jaunikį su savo drauge kompromituojančioje situacijoje, apie nemalonią patirtį prabilo ir keletas kitų DELFI skaitytojų.
Klausiame Jūsų – ar iš tiesų vestuvės nutinka tokių nemalonumų? Papasakokite apie savo patirtį šioje šventėje – kokių įdomybių pastebėjote, kas patiko, kas nelabai, ko šiuolaikinėms vestuvėms trūksta, o ko – per daug? Patarkite vestuves rengiantiems jauniesiems!
Kviečiame Jus pasidalyti patirtimi!
Vienam konkurso dalyviui, kurį išrinks redakcija, atiteks R.D. Wingfiled knygos „Atkaklusis Frostas“ ir „Frosto naktis“. Savo patirtimi kviečiame dalintis el.paštu pilieciai@delfi.lt su prierašu „Vestuvės“ arba čia iki kovo 31 d.