Kalbu apie lūšnynus, tik ne tuos, iš kurių „Lūšnynų milijonierius“, o tuos, iš kurių kilę lietuvių banditai užsienyje.
Kaimas... Ne išpūstytas kaip Naisiai, o tikras. Kuriame nėra, ką veikti, išskyrus nuėjimą prie ežero ar apleistos gamyklos, pasivaikščiojimą po mišką. Kuriame nėra interneto, kuriame tik trys trobos turi elektrą. Kuriame nėra gyvulių, išskyrus perkarusį šunį, pririštą ant metro grandinės.
Kaimas... Kuriame pinigai – tik iš pašalpų už vaikus ir tik prageriami.
Kaimas... Ne tas, iš kur kilo Kristijonas Donelaitis ar Abraomas Kulvietis, o tas, kur joks padorus žmogus slenksčio neperžengė. Ką jis čia pametęs?..
Čia ateina tik viena socialinė darbuotoja, ir tai retai. Pakalbina pijoką, trijų vaikų tėvą, kad dalimis išrinktą automobilį kieme susitaisytų ir iki didesnio bažnytkaimio dirbti pavažiuotų. Ir tuo viskas baigiasi. Kai pagalvoji, Afrikoje mokyklos laukiniams steigiamos, o Lietuvoj – parduodamos...
Ir tikimasi, kad Lietuva atsistos ant kojų?..
Mano laimei, kad turėjau mieste gyvenančią giminaitę, pas kurią leisdavau laiką 5 dienas per savaitę. Tik toks sąlytis su padoriu gyvenimu ir tebuvo – penkias dienas eini į mokyklą (vietinę uždarė), socializuojiesi su bendraamžiais, ir varvini seilę į jų drabužius, laisvalaikį (į kiną pirmą kartą nuėjau būdama 17-kos), o savaitgaliui vėl grįžti į pragarą... Kai vieni penktadienio popietę leidžia planuodami, į kokį klubą eis, aš svarstydavau, ar atpažins mane motinėlė grįžusią... Ar jau miegos...
Knygos, pamokos, internetas leido užgriebti kruopelę kitokio gyvenimo supratimo – kad galima mokytis ne tik socialinių įgūdžių (t.y. kaip nesibaidyti minios žmonių), bet ir fizikos, chemijos, ekonomikos...
Tas spyris įvyko tada, kai baigiau mokyklą, ir supratau, kad neturiu kur eiti. Grįžti nebegaliu, pas gerus žmones irgi ilgai negyvensi. Kai tas suvokimas smogė pakankamai stipriai, visi socialiniai įgūdžiai kažkaip patys atsirado – ir darbo pokalbį pavyko ištverti, ir butą išsinuomoti, ir draugų normalių rasti...
Žodžiu, mano laimės spindulėlis buvo mokykla, parodžiusi kitą pasaulio pusę ir geras žmogus, leidęs į ją eiti. Motyvacija paskui atsirado lyg savaime... Bet kiek vaikų galės atkartoti mano likimą? Mokyklą, kurią baigiau, planuoja uždaryti jau kitąmet...
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!
Rašinys dalyvauja konkurse „Tai buvo mano gyvenimo pamoka – po jos nebebijau nieko“. Padrąsinkite, įkvėpkite tuos, kurie dabar dar tik bando atsitiesti po nelengvos pamokos ar jaučiasi praradę pasitikėjimą savimi ir kitais, „nuleisti ant žemės“ – pasidalykite pasakojimu apie Jums svarbią gyvenimo pamoką, ir nurodykite, ko ji jus išmokė!
Už drąsą ir atvirumą skolingi neliksime – dviem skaitytojams atiteks po Aušros Prasauskaitės knygą „Moterys. 12 Įkvepiančių istorijų“.
Laimėti galite savo istoriją siųsdami dviem būdais – arba spausdami pilką mygtuką čia arba rašydami laišką el.paštu pilieciai@delfi.lt su prierašu „Patirtis“ Jūsų anonimiškumą garantuojame.