Taigi, istorikas palietė jautrią lietuviams temą - santykius su kaimynais. Pasirodo, jie blogėjo ir blogėjo, o dabar jau nebėra kur toliau... Istorikas apriori daro išvadą, kad Lietuva gerų santykių su kaimynais ne taip jau ir troško. Tiesiog sukąstais dantimis Lietuvą elementaraus padorumo laikytis vertė stojimas į NATO ir ES. O paskui lietuviai nutrūko lyg šuo nuo grandinės ir su visais savo kaimynais susipyko. Tiesa, istorikas nepaminėjo latvių. Gal dėl to, kad tie kaimynai maži. Jeigu verta susipykti, tai tik su didesniais...
Anot istoriko, mūsų politikai Lietuvą buvo numatę kaip regioninį centrą, o po to eitų Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės atkūrimas (sic!). Tai esąs vienas iš veiksnių dėl santykių su Lenkija pablogėjimo. Nežinau, gal ir yra tokių romantikų - svajotojų, kurie norėtų grąžinti tai, kas neįmanoma, tačiau tai tikrai nebuvo ir nėra Lietuvos politinė doktrina. Nė vienas bent kiek protaujantis Lietuvos pilietis nekuria tokių iliuzijų. Kodėl Č. Laurinavičius padarė tokią išvadą, gali pasakyti tik jis pats. Lietuva santykių su Lenkija neblogina, ji tik siekia to, kas priklauso pagal tarptautinę teisę - užtikrinti savo kaip tautos ir savo piliečių teises ir orumą. Apie santykius su Baltarusija tikrai nėra daug ką kalbėti - jie yra tokie, kokie yra. Ar bus normalesni ir civilizuotesni, parodys laikas.
Šiek tiek plačiau norėtųsi panagrinėti santykius su Rusija. Jie niekada nebuvo normalūs. Ar tokie bus, priklauso ne nuo mūsų valstybės politikos Rusijos atžvilgiu. Ji blaivi ir korektiška. Sunku tikėtis, kad bent artimiausioje ateityje tie santykiai taptų normalesni. Nors čia pat pridursiu, kad jie šiuo metu nėra jau ir tokie blogi. O jeigu grįžtume į istoriją, tai tiesa, Rusija Lietuvą ir kitas Baltijos valstybes pripažino anksčiau, negu didžiosios Vakarų šalys, tačiau, vis dėlto, nederėtų pamiršti, kad Lietuvą pirmoji pripažino tuometinė kaimynė kaizerinė Vokietija. Esminio skirtumo tarp Vokietijos ir Rusijos pripažinimo nematau.
Lietuvai šie politiniai kaimynų aktai reiškė daug, tačiau visiems mums dabar aišku, kad tuo metu tiek karą pralaiminčiai Vokietijai, tiek pilietinio karo sukūriuose esančiai Sovietų Rusijai šis pripažinimas buvo tik taktinis ėjimas. Juolab, kad prieš tai Raudonoji armija jau skverbėsi į Lietuvos gilumą ir tik atrėmus jos antpuolius, Sovietų Rusija po ilgų ir sunkių derybų su mūsų diplomatais parodė „draugiškumą“ atsikuriančiai Lietuvos valstybei. Nederėtų pamiršti ir Maskvos „kūdikio“, vadinamojo Litbelo. Iš kur Č. Laurinavičius ištraukė, kad tarpukariu bolševizmą rėmė apie 300 tūkstančių, t.y. maždaug kas trečias suaugęs Lietuvos Respublikos gyventojas, vėlgi, žino tik jis pats.
Č. Laurinavičių piktina Lietuvos politikų bandymai sulyginti nacizmą ir stalinizmą. Be abejo, kaip pripažįsta ir pats istorikas, niekas nedraudžia šiuo klausimu diskutuoti. Tik jis daro apibendrinimus, jog Lietuva, sulygindama šias sistemas, bando griauti dabartinės Rusijos valstybės pamatus (sic!). Iš to galima būtų padaryti loginę išvadą, kad Rusijai stalinizmas yra kaip brangus paveldas, prie kurio nevalia prisiliesti. Tačiau Lietuva ir nesikėsina į šį Rusijos „paveldą“, o tik bando atgaivinti jos politinę atmintį ir ne daugiau. Jeigu nuo to Rusijos dabartiniams politikams skauda galvą, tai jų problemos, kad jie nuo stalinizmo iki šiol neišsigydė, o tikriausiai ir nenori gydytis.
Kas lietuviams yra stalinizmas ir kas nacizmas? Juos abu Lietuvos žmonės išgyveno, nuo abiejų nukentėjo. Nuo kurio labiau - tai atviras klausimas, tačiau lietuvių, pabrėžiu - lietuvių, sąmonėje trėmimai į Sibirą, kalinimai sovietiniuose lageriuose yra palikę gilesnių pėdsakų, negu nacistinės Vokietijos Lietuvoje įvykdyti nusikaltimai.
Nekilo problemų dėl kompensacijų asmenims, karo metais išvežtiems darbams į Vokietiją, išmokėjimo. Tuo tarpu Rusija nepasirengusi pripažinti savo kaltės prieš nukentėjusius nuo stalinizmo represijų Lietuvos gyventojus, nors yra Lietuvą aneksavusios SSRS teisių, o tuo pačiu ir pareigų, perėmėja.
Naivu tikėtis, kad tai ji pripažins ateityje, tačiau Lietuvai stalinistinių nusikaltimų klausimas yra principinis, jeigu jis bus eliminuotas iš Lietuvos užsienio politikos, dar naiviau būtų galvoti, kad santykiai tarp mūsų šalių taps normalūs. Rusija visuomet nori žaisti futbolą tik į Lietuvos saugomus vartus. Rusijos pusėje vartų nėra, ten aklina siena, todėl mūsų puolimas būtų neveiksmingas ir beprasmis. O savus vartus ginti reikia. Tik tiek.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!