Kad ir kaip ten bebūtų, krepšinis vis tiek prikausto mus prie ekrano ir sukelia visą virtinę emocijų. Turbūt tai sukelia ypatingai didelį kontrastą lyginant su vaizdu pro langą, kai pilkas ruduo sėja apatiją akyse. Nenoriu nieko kaltinti, nieko šmeižti ir kalti prie kryžiaus. Visi vyrai aukojo savo vasarą, arė per treniruotes, keliavo, žaidė... Tik dėl mūsų, dėl to kas mus sieja – dėl Lietuvos. Nuoširdus AČIŪ jiems visiems – Jūs apjūngėte tautą, kad ir trumpam. Visi gatvėse kalbėjo ne apie didėjančias kainas už šildymą, ne apie naują rusų puolimą, ne apie Kardashian užpakalį, o apie krepšinį. Po kiekvienos pergalės mes visi jautėme sieloje šilumą, tarsi būtume prie to kažkaip prisidėję.
Bet kol dar esu karštas po rungtynių, noriu pasidalinti savo įžvalgomis.
1. Graikų trenerių štabas buvo geriau pasiruošęs.
Nepaisant Tomo Pačėso komentarų, graikų trenerių štabas puikiai padirbėjo prieš rungtynes. Jie puikiai skaitė mūsų žaidimą. Jie žinojo, kaip Mantas su Jonu žaidžia 2x2, jie daugmaž žinojo kada ir kas įeina-išeina į aikštelę pagal trenerių planą, jie perskaitė mūsų puolimo derinius ir idealiai jiems priešinosi. Taškus rinkome daugiausia individualaus meistriškumo dėka, t.y. Kuzminsko ir Valančiūno pastangomis.
2. Jonas Mačiulis
Man labai skaudu tai rašyti, nes Jonas Mačiulis, kaip ir Mantas Kalnietis yra mano herojai, žmonės į kuriuos galima lygiuotis. Jonas yra tipinis Dragon Ball Z herojus perkeltas į realų gyvenimą. Kad ir kokia bloga atrodytų situacija, kad ir koks stiprus priešininkas, kad ir kokios nelygios jėgos atrodytų – visada yra šansas, kol nenuskambėjo finalinis teisėjo švilpukas.
Tiesą sakant, nesu tikras, ar Jonas tikrai pats tiki, kad gali laimėti, kai šansų jau nebėra, bet rankų nenuleidžia iki galo. Kovingesnio žaidėjo nesu matęs. Jis visada bando pasipriešinti, neleidžia savęs menkinti ir būti asfaltu ant kurio kiti gali šokinėti. Bet šiemet jis jau buvo pastebimai lėtesnis nei įprastai. Turbūt taip yra dėl to, kad Jonas daugybę metų aukoja vasaras Lietuvai ir jo kūnas nepailsi. Šiemet norėjo pailsėti, bet vis tiek atvažiavo į stovyklą, nes noras išeiti į aikštelę su žalia uniforma yra pernelyg stiprus.
Jonas jau ne 20-metis, kūnui reikia poilsio. O turint omenyje naują atrankos sistemą, rinktinėje jo daugiau nepamatysime.
Ačiū tau, Jonai, už viską. Be tavęs bus labai sunku.
3. Paminklas Mariui Grigoniui
Punkto pavadinimas turi kiek gilesnę prasmę. Marius Grigonis tikrai nėra Kobe Bryant ir iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti, kad kažko didvyriško jis nenuveikė... Bet tik iš pirmo žvilgsnio.
Marius Grigonis buvo vienintelis atakuojantis gynėjas komandoje, kuris galėjo stabdyti pavojingiausius varžovų žaidėjus. Pavojingiausius, turiu omeny tikrai aukščiausios klasės. Dar kai buvo renkama sudėtis, sakiau, kad nepaisant traumos, Grigonį būtina ir reikia imti į rinktinę, nepaisant nieko, nes jis vienintelis galės saugoti mus nuo kitų žaidėjų ypatingų pasirodymų. Kadangi Mantas Kalnietis mums yra vienintelis, Grigoniui teko laikyti ir pavojingiausius varžovų įžaidėjus, o Kalniečiui ilsėtis, dar ir įžaisti kamuolį, bei rengti atakas, visą tai būnant 23-ejų metų amžiaus.
Iš esmės jis yra netgi lengvasis kraštas, bet buvo priverstas įžaisti ir tą darė sėkmingai. Pastebėkite – vos tik Grigonis šiandien iškrito, rinktinė visiškai subyrėjo į šipulius ir pasidavė, nors buvome priartėję iki 4 taškų ketvirtajame kėlinyje.
Liūdna žinia ta, kad dabartinėje situacijoje, netgi teoriškai, mes neturime nei vieno panašaus kalibro atakuojančio gynėjo, kuris galėtų ne tik pulti, bet ir gintis. Mes tiesiog neturime ko imti į šitą poziciją, tik Adas Juškevičius. Bet atkreipkite dėmesį – Adas rodė geriausią krepšinį, būdamas kartu su Grigoniu aikštėje. Jie abu yra pusiau įžaidėjai, pusiau atakuojantys gynėjai ir teoriškai tai sukuria pilnavertę gynėjų grandį. Grigonis geriau ginasi ir įžaidžia, o Adas geriau pataiko.
Juškevičius – tai dar vienas žaidėjas, kuriam reikia statyti paminklą. Atkabintas, jau ne pirmą kartą, o po to keliantis varžovams siaubą, Adas, dar viena šviesi dėmė rinktinės žaidime. Rungtynės su graikais nepasisekė, bet reikia atsiminti, kad kalbame apie tryliktą žaidėją. Jis viršijo mūsų visus lūkesčius. Adai, ačiū tau.
4. NBA
Valančiūnas ir Kuzminskas dominavo. Šiems žaidėjams tikrai galima stayti paminklą, kaip Kalniečiui Olimpiadoje. Jiems lyg ir priklausytų dominuoti pagal statusą, bet pasitaiko įvairių situacijų. Kuzminskas su traumuota nugara, jei neklystu, antrą rungtynių pusę be keitimų sužaidė. Valančiūnas irgi, turėjo prabangą atsisėsti vos kelioms atakoms. Vyrams jokių pretenzijų nėra. Nei vienas niekada nėra ištaręs rinktinei „ne“.
Donatas Motiejūnas neįsipaišo į rinktinės žaidimą. Turbūt logiška, kad gimus vaikui, ne apie čempionatą galvoji. Tačiau ir anksčiau, Motiejūnas rinktinėje nepalikdavo labai gero įspūdžio. O dabar prarastas tas greitis, dėl sustiprėjusių raumenų visiškai „sugedo“ metimas, lankstumas sumažėjęs.
Iš tikrųjų, turiu blogą spėjimą, kad Motiejūnui reikalingas kitoks krepšinis, kad būtų efektyvus. Čia kaip kažkada Rasho Nesterovičius. NBA žaidė naudingai, o rinktinėje balastas. Kaip ir Mickaelis Pietrusas. Donatas tik su vokiečiais sužaidė tokiu lygiu, kokio mes iš jo tikėjomės. Kitose rungtynėse, drįsčiau teigti, tiek Domantas Sabonis, tiek Jankūnas būtų naudingesni.
5. Spragos
Deja, bet ne tik Marius Grigonis mums toks nepakeičiamas. Kai kurie rinktinės naujokai tiesiog perdegė, kai kurie negalėjo sudalyvauti, arba nepateisino vilčių.
Lukas Lekavičius atrodė puikiai per draugiškas rungtynes. Jis turėjo ir turi būti ateityje tuo pakaitalu, nauju įžaidėju, kaip anksčiau buvo Kalnietis. Aš prisimenu tuos laikus, kaip dar visai jaunas Kalnietis rodė stebuklus Japonijoje. Buvo laikai, kai Mantas kartu su Jasikevičiumi žaidė rinktinėje. Tas momentas priminė olimpinių žaidynių tradiciją, kai vienas bėgikas perduoda fakelą su ugnimi kitam.
Dabar analogiška situacija bus su Mantu ir Luku. Dėl FIBA pokyčių, per atrankas jie žaisti negalės, taigi, ko gero, bus dar vienas arba du turnyrai, kol Kalnietis neužbaigs karjeros rinktinėje, po to įvyks natūrali kartų kaita. O kitų įžaidėjų, kol kas, deja, nėra. Išvis su gynėjais rinktinėje didžiulė problema, tiesiog kraterio nuo meteoro dydžio. Kalniečiui rinktinėje liko keleri metai. Kad ir koks nepalaužiamas jis atrodytų, nėra geležinis.
Artūras Gudaitis atrodė neįtikėtinai gerai per draugiškas rungtynes ir netgi grupės etapo pradžioje, jis atrodė labiau nei solidžiai. Tačiau pradedant rungtynes su Ukraina, Gudaičiui niekas nesisekė. Neaišku, ar tai psichologinės problemos, ar tiesiog krito jo forma, ar dar kažkas. Pradžia buvo daug žadanti, bet pabaiga nepavyko. Nurašyti Gudaitį ankstoka, visgi tai pirmas čempionatas. Reikia duoti dar bent vieną šansą. Daugelis jaunų žaidėjų perdega, visiems pasitaiko.
Edgaras Ulanovas padarė tikrą šou. Nesitikėjau, tikrai nesitikėjau, kad žmogus taip patobulėjo. Mačiuliui, išėjus iš rinktinės, o Kuzminskui perėjus į sunkujį kraštą, būtent Edgaras turėtų būti pagrindiniu trečiuoju numeriu. Labai kibus, greitas, kovingas, su puikiu IQ. Labai šviesi dėmė rinktinėje.
Išvados
Nepaisant visko – didžiuojuosi komanda. Taip, tikėjausi daugiau, galėjome pasiekti daugiau, gal netgi turėjome pasiekti daugiau. Tačiau šiais laikais jau visi moka žaisti. Globalizacija paveikė pasaulį. Nemažai rinktinių, kurias laikome silpnomis, turi daugiau žaidėjų NBA negu mes. Komanda stengėsi, priešininkas sužaidė geriausias rungtynes čempionate, o mums nekrito. Tai sportas, nesėkmių būna. Ačiū rinktinei už dar vieną paaukotą vasarą!
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!
Nori pasidalinti mintimis ar istorija? Rašyk el. p. pilieciai@delfi.lt.