aA
Neslėpsiu, kad naujienomis iš Lietuvos domiuosi kaskart vis rečiau. Kartais paskaitau internetinę lietuvišką spaudą ir komentarus įvairiomis temomis. Paskutiniu metu pastebėjau, jog ypatingai aršiai diskutuojama dvigubos pilietybės tema. Tam įtakos, ko gero, turi artėjantys rinkimai ir organizuojamas referendumas šiuo klausimu.
Emigrantė tvirtai apsisprendė nebegrįžti į Lietuvą: man tikrai nebeatrodo normalu taupyti šildymui
© Shutterstock

Teko skaityti gana aršiai nusiteikusių lietuvių komentarus prieš dvigubą pilietybę ir apskritai prieš emigrantus. Žmonės pyksta, kad emigrantai, išvykę iš Lietuvos ir mokantys mokesčius kitoje valstybėje, atvyksta gydytis į Lietuvą ar naudojasi kitokiomis paslaugomis. Daugelis mano, kad emigrantai neprisideda prie Lietuvos gerovės ir juo labiau nenusipelno dvigubos pilietybės. Ar aš esu už dvigubą pilietybę? Sunku atsakyti. Tiesiog norėčiau pasidalinti savo patirtimi ir ką man reiškia pilietybė.

Gyvenu užsienyje jau dešimtmetį. Išvykau studijų tikslais, vedama noro įgyti tarptautinės patirties bei pažinti kitas kultūras. Taip susiklostė, kad baigusi studijas pradėjau dirbti toje šalyje. Niekada neatmečiau galimybės grįžti į Lietuvą ir dirbti čia. Taip pat niekada nesiskundžiau gyvenimo sąlygomis Lietuvoje ar galimybių stoka. Siekiau savo tikslų sunkiu darbu ir atsidavimu.

Mūsų šeimai gana sunkiai sekėsi sudurti galą su galu, nors dirbo abu iš tėvų. Taip pat papildomai turėjome savo ūkį, kur dirbome visi, taip prisidurdami prie šeimos biudžeto. Grįžusi po pamokų padėdavau tėvams dirbti ūkyje, o po to, iki vėlumos ruošdavau namų darbus. Namie buvo griežta disciplina, pirmiausia darbas ir mokslai, visa kita kada nors... Visas vasaras taip pat praleisdavome dirbdami darže ir ūkyje. Nepaisant to, buvau laiminga. Tiesiog buvo toks gyvenimas ir visa tai atrodė normalu. Kartais (kas pora metų) išvykdavome atostogų į Palangą ar Šventąją. Oi kaip laukdavome šitų kelionių! Dažniausiai važiuodavome su mamos darbu (profsąjungos organizuojamomis kelionėmis). Kaip suprantate, tokios kelionės būdavo low cost, bet mums tai reiškė labai daug. Apsistodavome tipiškuose to meto mediniuose nameliuose, kempinguose. Aišku, valgyti veždavomės iš savo daržo, nes apie kavinės maistą galėdavome tik pasvajoti. Bet tai būdavo mūsų super atostogos!

Baigusi vidurinę mokyklą įstojau į Klaipėdos universitetą. Ačiū Dievui, gavau valstybės finansuojamą vietą. Kaip suprantate, mano šeima negalėjo išleisti manęs į mokslus, todėl turėjau pasirūpinti savo ateitimi pati. Stipendija buvo labai maža, kad neužtekdavo susimokėti net už bendrabutį. Aišku, labai džiaugiausi, kad pasisekė gauti bendrabučio kambarį (trivietį). Bendrabutis nebuvo geriausios būklės: neveikė šaldytuvas, lindo spyruoklės iš lovos, neužsidarė langai, ilgos eilės į bendrą dušą ar virtuvę. Dabar, kai prisimenu,, manau, kad Lietuvos įkalinimo įstaigose tikrai geresnės sąlygos. Nepaisant to, buvau be galo laiminga, nes siekiau savo tikslo ir viena iš mano svajonių buvo studijuoti. Greitai susiradau padavėjos darbą, kad turėčiau iš ko pragyventi ir baigti studijas universitete. Nebuvo lengva, dirbdavau beveik kasdien ir daug valandų, tekdavo praleisti paskaitas, o ir egzaminams reikėjo rimtai ruoštis. Tačiau jokie sunkumai nenugalėjo mano svajonių ir ryžto. Vieną dieną nusprendžiau sudalyvauti konkurse ES stipendijai ir vietai užsienio universitete gauti. Ir mane priėmė. Taip ir išvykau.

Čia sekasi visai neblogai. Dirbu mėgstamą darbą, įkūriau savo verslą. Taip pat turėjau galimybę dirbti mados pasaulyje, kur mano veidas puošė madų žurnalų viršelius ir TV ekranus. Įgijau daug patirties, sutikau įdomių žmonių. Apkeliavau pusę pasaulio. Nors gyvenu tikrai laimingą ir įdomų gyvenimą, vis prisimenu Lietuvą ir pagalvoju: gal laikas grįžti? Visai neseniai rimtai pradėjau svarstyti tokią galimybę ir pradėjau domėtis, ką gi galėčiau veikti Lietuvoje? Kaip galėčiau prisidėti prie Lietuvos gerovės? Susisiekiau su keletu Lietuvos įmonių, kurioms galėtų būti įdomi mano patirtis. Taip pat pradėjau domėtis programa work in Lithuania. Tačiau nesulaukiau nei vieno atsakymo. Niekas nebuvo suinteresuotas mano grįžimu. Ar tos programos, skatinančios emigrantus grįžti į Lietuvą, tikrai veikia? Ačiū Dievui, kad neskubėjau. Tada pradėjau galvoti: kas gi mane traukia į Lietuvą? Ką ten palikau? Žinote, kaip sakoma: savas šūdas visada skaniai kvepia. Tai taip ir su ta Lietuva.

Turbūt iš tiesų, šuo ir kariamas pripranta. Gyvenant užsienyje pagaliau atsivėrė akys, pradėjau mąstyti kitaip. Ar tikrai yra normalu aukoti savo vaikystę dėl geresnio gyvenimo? Ar normalu studentišką gyvenimą gyventi kalinio sąlygomis? Nežinau, gal per tuos dešimt metų daug kas pasikeitė. Bet kai grįžtu į Lietuvą vis dar matau pensininkus vos išgalinčius nusipirkti duonos ir kruopų. Ir ačiū Dievui, kad kai kurių pensininkų vaikai dirba užsienyje ir parsiunčia jiems keletą papildomų eurų. Man atrodo normalu dirbus visą gyvenimą turėti bent orią senatvę, bet Lietuvoje taip nėra. Kažkur mačiau palyginimą apie užsienio ir Lietuvos pensininkų laisvalaikį: užsienio pensininkai keliauja, o Lietuvos žiūri pro langą. Man tikrai neatrodo normalu, taupyti šildymą ir vandenį, pabaigus studijas gyventi bute su 5 nepažįstamais žmonėmis. Gal kai kas piktinsis, kad Lietuvoje taip nėra ir kad jie labai gerai gyvena. Be abejo, yra gerai ir laimingai gyvenančių Lietuvos žmonių, bet aš kalbu būtent apie vidurinę klasę. Ir jai iki europinio lygio dar labai toli.

Grįžtant prie dvigubos pilietybės, manau, kad man užteks vienos. Ką man reiškia pilietybė? Tai valstybės rūpinimasis savo piliečiais, socialinių garantijų ir oraus gyvenimo užtikrinimas. Šalyje, kurioje gyvenu, rūpinamasi visais piliečiais, tiek gyvenančiais šalies viduje, tiek svetur. Neseniai vienos lietuvės sūnus žuvo užsienyje. Moteris jau senyvo amžiaus ir daugiau vaikų ir artimųjų neturėjo. Niekas iš Lietuvos valstybinių institucijų jai nepadėjo parsigabenti sūnaus palaikų. O toks pat atvejis buvo nutikęs, valstybėje, kurioje gyvenu. Šalies valdžia pasirūpino visais reikiamais dokumentais, apmokėjo ne tik palaikų pargabenimą, bet ir mirusiojo artimųjų viešbučio išlaidas. Deja, Lietuvos ambasados ir konsulatai užsienyje užsiima tik antspaudų dėliojimu (beje, ne už dyką) ir pramoginių renginių organizavimu. Žinote, man svarbiau yra žmogiškumas ir pagalba sunkiu momentu iš savo šalies, nei lietuviški Užgavėnių šokiai ir cepelinų valgymo šventės. Taip kad renkantis pilietybę, ko gero, pasirinksiu tos šalies, kuri manimi rūpinasi. Kaip sakoma, ir varge, ir džiaugsme.

Lietuvos politikams norėčiau pasakyti, kad atsipeikėtų ir pradėtų dirbti Lietuvos labui iš tikrųjų. Dirbkite tų lietuvių labui, kurie dar gyvena Lietuvoje. O emigrantams, manau, tikrai nereikia patriotinių šou. Ir prašau, vėliau neprisiminkite ir nekabinkite garbės medalių lietuvių kilmės režisieriams, menininkams, mokslininkams, garsiems visuomenės veikėjams. Nes jie jau seniai ne lietuviai ir, deja, ne Lietuva jiems padėjo siekti jų tikslų ir svajonių.

DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!

Norite išsakyti savo nuomonę? Rašykite el. p. pilieciai@delfi. lt arba spauskite apačioje.

Įvertink šį straipsnį
Norėdami tobulėti, suteikiame jums galimybę įvertinti skaitomą DELFI turinį.
(290 žmonių įvertino)
4.5517

Mylimasis įamžino merginą pikantiškoje Joninių nakties scenoje: maniau, sudegsiu iš gėdos (3)

Noriu papasakoti savo istoriją, kad apsisaugotų kitos merginos. Yra dalykų, kurių niekada...

Mergina, užtikusi savo vaikiną pažinčių svetainėje, surengė jam pasalą – tokios baigties nesitikėjo (1)

Mane paskatino šią istoriją papasakoti viešai, nes pastebėjau, kad labai dažnas atvejis, kai...

Draugės telefone pamatyta nuotrauka pribloškė: įsiutusi parlėkiau namo (3)

Savo istoriją noriu papasakoti, nes esu tikra, kad daug moterų su tuo susiduria.

Jauna mama pratrūko dėl vyro elgesio: čia jam ne viešbutis su bufetu (2)

Laba diena. Manau, mano istorija pasirodys pažįstama kai kurioms moterims, nes ir forumuose esu...

Delfi PliusParengė Justė Tovtkevičė

Mažos mergaitės prisiminimai apie Ukrainoje leistas vasaras, gyvenimą bendrabutyje, mokyklą ir Lietuvos nepriklausomybę Novelė (1)

Mergaitės pasakojimas apie leistas vaikystės dienas Ukrainoje pas senelius, vasaros dienomis,...

Top naujienos

Grybauskaitė CNBC prabilo apie Kaliningradą: Putinas gąsdina Lietuvą, bet mes jau jų nebijome

Kadenciją baigusi šalies vadovė Dalia Grybauskaitė interviu televizijai CNBC dar kartą...

Karo ekspertai: reikia be užuolankų parodyti, kad agresija prieš NATO narę reikštų operaciją konkrečioje Rusijos teritorijoje

Pilietinio gynybos ir saugumo analizės centro „Locked N’ Loaded“ ekspertai teigia, jog nors...

Karas Ukrainoje. Po dar kelių kruvinų Rusijos atakų – grėsmingas Zelenskio pareiškimas (11)

Rusijos atakos, pareikalaujančios ir žmonių gyvybių, Ukrainoje nesiliauja – vėl apšaudyti...

Tarp šalies vadovų turtingiausias – prezidentas Nausėda

Tarp šalies vadovų didžiausias yra prezidento Gitano Nausėdos šeimos turtas, jis siekia beveik...

Naujas Rusijos išpuolis sukrėtė: įvykdytas vienas įžūliausių teroro aktų Europos istorijoje (1)

Šimtai gelbėtojų dieną ir naktį dirba rusų atakuotame Ukrainos Kremenčuko miesto prekybos...

Nuo liepos – pokyčiai užimtumo sistemoje: keisis išmokos, naujos taisyklės bedarbiams

Nuo liepos pradedama įgyvendinti šalies užimtumo sistemos pertvarka, kuri, tikimasi, kad padės į...

Putinas pirmą kartą nuo karo pradžios lankosi užsienyje (12)

Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas antradienį lankydamasis kaimyniniame Tadžikistane...

Plaukimu vėl besimėgaujanti Meilutytė neskuba dalyti pažadų: reikia pajausti, visko iš karto nepaimsi (1)

Į pasaulio elitą su trenksmu grįžusi 25-erių metų Rūta Meilutytė trečiadienį Vilniuje...

Ekspertas – apie trumpalaikės būsto nuomos kainas: paskaičiavo, kokį turtą nuomoti apsimoka labiausiai

Panašu, kad infliacija ir nerimas dėl ateities nesujaukė lietuvių atostogų planų. Vos tik šalį...

Paviešintame vaizdo įraše – Rusijos raketos smūgis žmonių pilnam prekybos centrui Ukrainoje

Ukrainos prezidentas Volodymyras Zelenskis paviešino stebėjimo kameros pirmadienį užfiksuotą...