aA
Neslėpsiu, kad naujienomis iš Lietuvos domiuosi kaskart vis rečiau. Kartais paskaitau internetinę lietuvišką spaudą ir komentarus įvairiomis temomis. Paskutiniu metu pastebėjau, jog ypatingai aršiai diskutuojama dvigubos pilietybės tema. Tam įtakos, ko gero, turi artėjantys rinkimai ir organizuojamas referendumas šiuo klausimu.
© Shutterstock

Teko skaityti gana aršiai nusiteikusių lietuvių komentarus prieš dvigubą pilietybę ir apskritai prieš emigrantus. Žmonės pyksta, kad emigrantai, išvykę iš Lietuvos ir mokantys mokesčius kitoje valstybėje, atvyksta gydytis į Lietuvą ar naudojasi kitokiomis paslaugomis. Daugelis mano, kad emigrantai neprisideda prie Lietuvos gerovės ir juo labiau nenusipelno dvigubos pilietybės. Ar aš esu už dvigubą pilietybę? Sunku atsakyti. Tiesiog norėčiau pasidalinti savo patirtimi ir ką man reiškia pilietybė.

Gyvenu užsienyje jau dešimtmetį. Išvykau studijų tikslais, vedama noro įgyti tarptautinės patirties bei pažinti kitas kultūras. Taip susiklostė, kad baigusi studijas pradėjau dirbti toje šalyje. Niekada neatmečiau galimybės grįžti į Lietuvą ir dirbti čia. Taip pat niekada nesiskundžiau gyvenimo sąlygomis Lietuvoje ar galimybių stoka. Siekiau savo tikslų sunkiu darbu ir atsidavimu.

Mūsų šeimai gana sunkiai sekėsi sudurti galą su galu, nors dirbo abu iš tėvų. Taip pat papildomai turėjome savo ūkį, kur dirbome visi, taip prisidurdami prie šeimos biudžeto. Grįžusi po pamokų padėdavau tėvams dirbti ūkyje, o po to, iki vėlumos ruošdavau namų darbus. Namie buvo griežta disciplina, pirmiausia darbas ir mokslai, visa kita kada nors... Visas vasaras taip pat praleisdavome dirbdami darže ir ūkyje. Nepaisant to, buvau laiminga. Tiesiog buvo toks gyvenimas ir visa tai atrodė normalu. Kartais (kas pora metų) išvykdavome atostogų į Palangą ar Šventąją. Oi kaip laukdavome šitų kelionių! Dažniausiai važiuodavome su mamos darbu (profsąjungos organizuojamomis kelionėmis). Kaip suprantate, tokios kelionės būdavo low cost, bet mums tai reiškė labai daug. Apsistodavome tipiškuose to meto mediniuose nameliuose, kempinguose. Aišku, valgyti veždavomės iš savo daržo, nes apie kavinės maistą galėdavome tik pasvajoti. Bet tai būdavo mūsų super atostogos!

Baigusi vidurinę mokyklą įstojau į Klaipėdos universitetą. Ačiū Dievui, gavau valstybės finansuojamą vietą. Kaip suprantate, mano šeima negalėjo išleisti manęs į mokslus, todėl turėjau pasirūpinti savo ateitimi pati. Stipendija buvo labai maža, kad neužtekdavo susimokėti net už bendrabutį. Aišku, labai džiaugiausi, kad pasisekė gauti bendrabučio kambarį (trivietį). Bendrabutis nebuvo geriausios būklės: neveikė šaldytuvas, lindo spyruoklės iš lovos, neužsidarė langai, ilgos eilės į bendrą dušą ar virtuvę. Dabar, kai prisimenu,, manau, kad Lietuvos įkalinimo įstaigose tikrai geresnės sąlygos. Nepaisant to, buvau be galo laiminga, nes siekiau savo tikslo ir viena iš mano svajonių buvo studijuoti. Greitai susiradau padavėjos darbą, kad turėčiau iš ko pragyventi ir baigti studijas universitete. Nebuvo lengva, dirbdavau beveik kasdien ir daug valandų, tekdavo praleisti paskaitas, o ir egzaminams reikėjo rimtai ruoštis. Tačiau jokie sunkumai nenugalėjo mano svajonių ir ryžto. Vieną dieną nusprendžiau sudalyvauti konkurse ES stipendijai ir vietai užsienio universitete gauti. Ir mane priėmė. Taip ir išvykau.

Čia sekasi visai neblogai. Dirbu mėgstamą darbą, įkūriau savo verslą. Taip pat turėjau galimybę dirbti mados pasaulyje, kur mano veidas puošė madų žurnalų viršelius ir TV ekranus. Įgijau daug patirties, sutikau įdomių žmonių. Apkeliavau pusę pasaulio. Nors gyvenu tikrai laimingą ir įdomų gyvenimą, vis prisimenu Lietuvą ir pagalvoju: gal laikas grįžti? Visai neseniai rimtai pradėjau svarstyti tokią galimybę ir pradėjau domėtis, ką gi galėčiau veikti Lietuvoje? Kaip galėčiau prisidėti prie Lietuvos gerovės? Susisiekiau su keletu Lietuvos įmonių, kurioms galėtų būti įdomi mano patirtis. Taip pat pradėjau domėtis programa work in Lithuania. Tačiau nesulaukiau nei vieno atsakymo. Niekas nebuvo suinteresuotas mano grįžimu. Ar tos programos, skatinančios emigrantus grįžti į Lietuvą, tikrai veikia? Ačiū Dievui, kad neskubėjau. Tada pradėjau galvoti: kas gi mane traukia į Lietuvą? Ką ten palikau? Žinote, kaip sakoma: savas šūdas visada skaniai kvepia. Tai taip ir su ta Lietuva.

Turbūt iš tiesų, šuo ir kariamas pripranta. Gyvenant užsienyje pagaliau atsivėrė akys, pradėjau mąstyti kitaip. Ar tikrai yra normalu aukoti savo vaikystę dėl geresnio gyvenimo? Ar normalu studentišką gyvenimą gyventi kalinio sąlygomis? Nežinau, gal per tuos dešimt metų daug kas pasikeitė. Bet kai grįžtu į Lietuvą vis dar matau pensininkus vos išgalinčius nusipirkti duonos ir kruopų. Ir ačiū Dievui, kad kai kurių pensininkų vaikai dirba užsienyje ir parsiunčia jiems keletą papildomų eurų. Man atrodo normalu dirbus visą gyvenimą turėti bent orią senatvę, bet Lietuvoje taip nėra. Kažkur mačiau palyginimą apie užsienio ir Lietuvos pensininkų laisvalaikį: užsienio pensininkai keliauja, o Lietuvos žiūri pro langą. Man tikrai neatrodo normalu, taupyti šildymą ir vandenį, pabaigus studijas gyventi bute su 5 nepažįstamais žmonėmis. Gal kai kas piktinsis, kad Lietuvoje taip nėra ir kad jie labai gerai gyvena. Be abejo, yra gerai ir laimingai gyvenančių Lietuvos žmonių, bet aš kalbu būtent apie vidurinę klasę. Ir jai iki europinio lygio dar labai toli.

Grįžtant prie dvigubos pilietybės, manau, kad man užteks vienos. Ką man reiškia pilietybė? Tai valstybės rūpinimasis savo piliečiais, socialinių garantijų ir oraus gyvenimo užtikrinimas. Šalyje, kurioje gyvenu, rūpinamasi visais piliečiais, tiek gyvenančiais šalies viduje, tiek svetur. Neseniai vienos lietuvės sūnus žuvo užsienyje. Moteris jau senyvo amžiaus ir daugiau vaikų ir artimųjų neturėjo. Niekas iš Lietuvos valstybinių institucijų jai nepadėjo parsigabenti sūnaus palaikų. O toks pat atvejis buvo nutikęs, valstybėje, kurioje gyvenu. Šalies valdžia pasirūpino visais reikiamais dokumentais, apmokėjo ne tik palaikų pargabenimą, bet ir mirusiojo artimųjų viešbučio išlaidas. Deja, Lietuvos ambasados ir konsulatai užsienyje užsiima tik antspaudų dėliojimu (beje, ne už dyką) ir pramoginių renginių organizavimu. Žinote, man svarbiau yra žmogiškumas ir pagalba sunkiu momentu iš savo šalies, nei lietuviški Užgavėnių šokiai ir cepelinų valgymo šventės. Taip kad renkantis pilietybę, ko gero, pasirinksiu tos šalies, kuri manimi rūpinasi. Kaip sakoma, ir varge, ir džiaugsme.

Lietuvos politikams norėčiau pasakyti, kad atsipeikėtų ir pradėtų dirbti Lietuvos labui iš tikrųjų. Dirbkite tų lietuvių labui, kurie dar gyvena Lietuvoje. O emigrantams, manau, tikrai nereikia patriotinių šou. Ir prašau, vėliau neprisiminkite ir nekabinkite garbės medalių lietuvių kilmės režisieriams, menininkams, mokslininkams, garsiems visuomenės veikėjams. Nes jie jau seniai ne lietuviai ir, deja, ne Lietuva jiems padėjo siekti jų tikslų ir svajonių.

DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!

Norite išsakyti savo nuomonę? Rašykite el. p. pilieciai@delfi. lt arba spauskite apačioje.

Įvertink šį straipsnį
Įvertink šį straipnį
Norėdami tobulėti, suteikiame jums galimybę įvertinti skaitomą DELFI turinį.
  • 1
  • 2
  • 3
  • 4
  • 5
(171 žmogus įvertino)
4.6374
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Lietuvių bruožas, kuris erzina: tautiečiai tik apsimeta viskuo nepatenkinti (7)

Lietuviai laimingų žmonių tauta. O jeigu kartais mums pasirodo priešingai, tai tik dėl to, kad...

Pasodino vaiką ant „nusiraminimo“ kėdės šalia baseino – viską mačiusio vyro komentaras įskaudino (36)

Viskas atsitiko prieš kokį mėnesį. Buvau „Impulso“ sporto klubo baseine su vyresniais...

Jauną motiną pribloškė akušerės sprendimas – tik vėliau sužinojo jo priežastį (128)

Mano istorija prasideda 2018 metais kovo 27 dieną. Gimdžiau mažesnio Lietuvos miesto gimdymo...

Vaikino neatsargūs žodžiai privedė iki skyrybų, bet jo pamiršti negali (21)

Nuo tos dienos, kai perskaičiau šį laišką, kurį rašei prieš Valentino dieną, negaliu ramiai...

Svajonę išvykti į Australiją sužlugdė kliūtis, kurios nesitikėjo (22)

Turbūt ne vienas esate girdėjęs apie „Working Holiday“ programą. Ši programa yra skirta...

Top naujienos

Už mažamečių operacijas gydytojai ėmė kyšius: galėjo ir neduoti, visus vaikus mylėjau kaip savo (145)

Nors kvėpavimo takų ligomis sergančius vaikus gydytojas turėjo operuoti nemokamai, tačiau...

Penkeri metai po okupacijos: Krymas Rusijai kainavo nesuvokiamą sumą (243)

Praėjo pusė dešimtmečio nuo tada, kai Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas aneksavo Ukrainos...

Iš degančio sunkvežimio išsigelbėjęs vairuotojas: viskas įvyko akimirksniu (6)

Naktį iš penktadienio į šeštadienį sostinėje sunkvežimio vairuotojui teko šokti iš...

Prisvilęs naujojo stratego debiutas: pirmavusi Lietuva neatsilaikė prieš Liuksemburgą (360)

Lietuvos futbolo rinktinė nesėkmingai startavo 2020 metų Europos futbolo čempionato atrankoje ir B...

Paviešinta Gianlucos Vacchi nuotrauka rodo kardinalius šokančio milijonieriaus pokyčius: ko nedavė gamta, pridėjo medicina (19)

Niekam ne paslaptis, kad pleibojumi pramintas italų milijonierius Gianluca Vacchi yra patyręs...

Sinoptikė: šeštadienis bus ramus ir saulėtas (39)

Penktadienis Vilniuje – graži, saulėta ir gana šilta diena, tačiau koks laukia savaitgalis? Apie...

Juozas Ruolia: kodėl patys medikai gydant vėžį taiko vandenilio peroksido efektą, bet ligoniams jo vartoti nerekomenduoja (134)

Interneto platybėse netrūksta stebuklingų receptų, neva gydančių vėžį. Žmonės geria ir...

Tik dabar lentelę nagrinėsiantis Jasikevičius: variantų buvo tiek, kad galva svaigo (22)

Eurolyga šį pavasarį teoriškai dar gali grįžti į „Žalgirio“ areną, bet jei tai buvo...

Trakų „Trasalis“ ir vėl parduodamas: prašo triskart mažiau, nei pirmą kartą (68)

Trakuose įsikūrusio viešbučio ir pramogų bei vandens relaksacijos centro „ Trasalis “...