Nesakau, kad nesusipratimų, kažkokių nesklandumų nebūna, kiekvienais metais po laikytų egzaminų „pasipila“ tam tikras nepasitenkinimas bei komentarai. Tačiau vis tik pripažinkime, kad mūsų švietimo sistema toli gražu nėra arti tokios, kuri tinkamai paruoštų abiturientus ne tik egzaminams, bet ir tolesnei ateičiai. Nesakau, kad visi mokytojai blogi, nieko neišmoko, atvirkščiai, galėčiau net teigti, kad čia „koją kiša“ netinkama sistema.
Pradėkime nuo individualių mokymosi dalykų pasirinkimo. Aš, asmeniškai, jeigu dabar turėčiau galimybę atsukti laiką atgal, atvirai pasakysiu, būčiau pasirinkusi daug ką kitaip, nei pasirinkau. Klausimas kodėl? Tikriausiai dėl to, kad tai dar nebuvo tas laikas, kai aš galėjau žinoti, ko man reikės. Tiesa, dar netgi dabar aš nežinau, ką norėčiau studijuoti. Ir iš dalies ši problema susijusi su mokykla.
Mokykla, kaip mokymo įstaiga turi ugdyti vaiko (moksleivio) gebėjimus bei paruošti gyvenimui. Taip ne kartą teigdavo ir patys pedagogai mokykloje. Tačiau kodėl tuomet mes turime tiek daug jau beveik mokyklą baigusių abiturientų, tačiau nežinančių, ką toliau veikti? Vadinasi, problema jau yra mokymosi įstaigoje.
Mano nuomone, mokykloje labai trūksta pažintinių, susijusių su įvairiomis specialybėmis ekskursijų, kurios padėtų labiau susipažinti ne tik su skirtingomis profesijomis, bet ir supažindintų su įvairiomis karjeros galimybėmis. Tą reikia daryti kuo anksčiau, tačiau juk mūsų valstybė neturi pakankamai lėšų (o gal nereikėtų tada didinti lėšų, pavyzdžiui, kanceliarijos išlaidoms? Nejaugi mūsų valdžia net tušinukų nebegali nusipirkti?).
Toliau norėčiau pakalbėti apie mokymosi programas. Literatūros mokymosi programa yra per plati. Ir sakau ne dėl to, kad tingiu mokytis, o dėl to, kad kalbu ne tik apie fizinį, bet ir apie psichologinį mokinio krūvį. Mūsų programoje yra labai daug autorių, kuriuos nagrinėjame ir kurie yra įtraukti į privalomųjų autorių sąrašą. Konkrečiai kalbu apie poeziją. Mes nagrinėjame apie 10-15 kai kurių autorių eilėraščių ir turime prisiminti per egzaminą bei nagrinėti tam tikrą temą to eilėraščio neturėdami. Ir aš kalbu ne apie paminėjimą, o apie eilėraščio išnagrinėjimą, ypač, kai dar reikalaujama jį tinkamai ir giliai išanalizuoti.
Niekada nesuprasiu, kaip, kai turi išmokti šitiek autorių ir kūrinių, dar turi prisiminti tiek eilėraščių. Ypač kai turėdamas 6 savaitines lietuvių kalbos pamokas, per 2 metus nespėji išnagrinėti viso kurso medžiagos, kai kurių autorių net nenagrinėji ir tie autoriai būna egzamine. Ir nekalbėkime apie savarankišką jų nagrinėjimą, nes poezijos savarankiškai išnagrinėti neišeina. Nesame profesoriai, baigę aukštuosius ir gebantys įžvelgti, ką kiekvienas simbolis gali reikšti. Nesakau, kad juos reikia išimti iš programos, nagrinėti juos galime, net ir reikia, kad būtume išsilavinę, tačiau ar verta tą medžiagą įtraukti į egzamino užduotis, čia jau kitas klausimas.
Apskritai, su lietuvių brandos egzamino užduotimis visada kyla problemų. Nesuprantu, kaip gali būti tokie sprendimai kaip „netinkamai suprato temą“. Kaip? Argi yra kur parašyta, kad duota tema turi rašyti tik taip ir ne kitaip? Kiekvienas temą gali suprasti skirtingai ir ją pakreipti gali kaip tik nori, o čia turėtų būti vertinamas tas originalumas, kad tu sugebi tą temą atskleisti kitokiu kampu, o ne rezultatu „Neišlaikyta”. Apskritai, nemanau, kad rašant rašinį duota tema mes parodome savo brandą, tuo labiau, jei ta tema mes nelabai turime, ką pasakyti. Nesame „Google“ ir negalime kalbėti apie viską ir žinoti visko negalime. O juk girdime, kad nesugebame rašyti originaliai – pastebimos vien trafaretinės mintys, dėstymas ir t.t. Taip, viskas banalu, nes nėra sąlygų atsiskleisti kiekvienam individui. Tai sunkus, ilgas ir atsakingas darbas, kuris turėtų būti sprendžiamas ne vieno ir ne kelių specialistų, nes kalbame apie jauno žmogaus ateitį, kuris kurs Lietuvą.
Apie namų darbus, tai juos darydamas vien lietuvių pamokai dažnai sugaišti mažiausiai valandą, o kur kiti svarbūs A kurso dalykai, kai beveik kiekvieną dieną grįžti namo po 8 pamokų? Bet ne apie tai noriu kalbėti. Didžiausias pasipiktinimas kyla dėl egzamino. Žinome, jog lietuvių kalboje yra nemažai taisyklių su pasirenkamąja skyryba. Mūsų mokytoja visuomet kartodavo, kad šiaip skirti galite ir taip ir taip, tačiau per egzaminą geriau skirkite tik taip, nes neaišku, koks bus vertintojas, galbūt jis priims tik senąsias taisykles ir jums žymės kaip klaidą. Tuomet kyla klausimas, kaip aš galiu būti tikra, kad mano darbas bus tinkamai įvertintas? Ir išvis, kas čia per sistema?.. Kalbant apie egzaminus, manau, kad atsakymų lapuose pateikta per mažai vietos.
Laikant istorijos egzaminą, daugelis užduočių būna sudėtinės, kai reikalaujama kelių atsakymų iš karto, o vietos, deja, tam palikta mažai. Aš suprantu, jog reikia rašyti trumpai ir konkrečiai, tačiau mes nesame istorikai, kurie geba trumpai ir aiškiai nusakyti problemas, priežastis ar kita... Ir čia man norisi paklausti, ko mes siekiame: ar išsilavinusių žmonių, kurie gebėtų teisingai įvardinti, surasti ar nustatyti, ko prašo, ar blogų rezultatų, nes paprasčiausiai tokie atsakymai nėra vertinami?
Kitas dalykas – laiko stoka. Daug kas sako, kad laiko užtenka, kad kas moka, tas viską suspėja. Tačiau ar mes esame vienodi? Ar turime vienodus gebėjimus? Deja, toli gražu ne. Kartais atrodo, kad egzaminas – tai lenktynės, kas greičiau padarys užduotis, bet ar mums svarbu, kad užduotys būtų teisingai atliktos, ar kad kuo greičiau jas padarytume? O po to šaukiama, kad mūsų egzaminų rodikliai maži.
Ta pati situacija – ir su matematikos egzaminu. Labiausiai trūksta laiko. Tie, kurie sugeba greičiau, gali iš egzamino išeiti anksčiau, tačiau atimame galimybes gauti gerus rezultatus iš mokinių, kurie lėčiau geba spręsti užduotis. Tiems, kuriems nėra aktualu gauti gerą rezultatą, užtenka tik išlaikyti, galbūt ir užtenka laiko, tačiau man, kaip siekiančiai gero rezultato, laiko mažai, ypač, kai viską turi perrašyti, o perrašymui reikia nemažai laiko.
Vis dėlto, norėtųsi, kad valstybei nuoširdžiai rūpėtų jaunų žmonių – o tai juk ir visos Lietuvos – ateitis. Tikiuosi, kad kada nors ateis toks žmogus, kuris sugebės ne tik mokyti vaikus tų „didžiųjų gyvenimo vertybių“, bet ir pats jomis vadovausis, kai spręs jų ateitį, kurdamas švietimo sistemą.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!
Prašome atsiliepti ir mokytojus bei tėvelius – kokia jūsų nuomonė apie šių metų egzaminų užduotis dvyliktokams? Jūsų minčių laukiame elektroniniu paštu pilieciai@delfi.lt su prierašu „12“.