Būdamas programuotojas bei atstovaudamas tiksliesiems mokslams jaučiu pareigą ginti socialinius mokslus. Esu įsitikinęs, kad dabartinis negatyvus požiūris į socialinius mokslus neduos nieko šviesaus mūsų švietimo sistemai ir – netgi atvirkščiai – smukdys ją.
Pradedant kalbėti apie socialinių, humanitarinių bei tiksliųjų mokslų santykį norisi pabrėžti, kad visas šiuolaikinis diskursas šia tema mus veda klaidingu keliu. Dažniausiai klausiama, kuris iš šių mokslų yra pranašesnis, bet tuo pačiu metu įžūliai ir – netgi drįsčiau teigti – primityviai pamirštama, kad visų šių mokslų šaknys yra bendros, o atstumai tarp šių sričių yra visiškai maži.
Visi puikiai žinome Aristotelio nuopelnus fizikos srityje, bet kartu pripažįstame, kad tai jam nekliudė, o galbūt ir padėjo veikale „Politika“ išdėstyti mintis, stipriai veikiančias mūsų šiandieninį politinį procesą. Gali atrodyti, kad Aristotelis yra išskirtinė asmenybė ir tai, be jokių abejonių, yra visiška tiesa, tačiau Vakarų civilizacijoje tai nėra išimtis.
Šią tendenciją, kai žmoguje puikiai dera humanitariniai bei tikslieji mokslai, liudija ne tik garsusis italas Leonardo da Vinci, tačiau ir šiek tiek menkiau žinomas prancūzas Renė Descartes. Sunku pasakyti, kuris šio iškilaus europiečio indėlis į Vakarų civilizaciją yra didesnis. Viena vertus, R. Descartes pakėlė į naują lygmenį tiksliuosius mokslus sukurdamas koordinačių ašį, kita vertus, jo abejone grįsta mąstymo tradicija yra ne tik solidi filosofijos istorijos dalis, bet ir bene efektyviausias įrankis atremti Rusijos informacinėms atakoms.
Vis dėlto socialinių, humanitarinių bei tiksliųjų mokslų sąveika vyksta ne tik per iškilias asmenybes, prisidėjusias prie šių mokslų plėtros, tačiau ir per esminius principus, kuriais jie remiasi. Niekas labai nesiginčys, kad mūsų gyvenimą gerina techninė pažanga. Įvairios technologijos leidžia mums lengvai gauti maisto, apsiginti nuo ligų, bendrauti, keliauti. Dirbdami 8 valandas per dieną galime sočiai pavalgyti, apsirengti, turėti patogų būstą, pramogauti. Visa tai fizikų, matematikų bei inžinierių nuopelnas, tačiau kartu tai ir žmogaus poreikių tenkinimas.
Visų mokslų tikslas yra tenkinti žmogaus poreikius bei prisidėti prie jo vystymosi. Tikslieji mokslai jums gali padovanoti televizorių, o socialiniai bei humanitariniai - prasmingą programą. Jokiu būdu negalima nuvertinti vienos srities ir išaukštinti kitos, jeigu jų tikslai yra tie patys, o sąveikavimas būtinas. Juolab to negalime padaryti mes, gyvenantys valstybėje, kurioje savižudybių skaičius kasmet viršija 1000 ir yra vienas didžiausių ne tik Europoje, bet ir pasaulyje. Ne ką gražesnis vaizdas ir pažvelgus į smurto šeimoje rodiklius.
Mūsų strateginių dokumentų, tokių kaip „Lietuva 2030” ar Nacionalinė Pažangos Programa (NPP) įgyvendinimas įmanomas tik pasitelkus socialinių mokslų atstovus. Nors esu programuotojas, tačiau tikrai negaliu sakyti, kad visos šios problemos gali būti išspręstos vien pasitelkus technologijas, tačiau jos socialinių mokslų atstovams gali ženkliai palengvinti darbą.
Kelias, kuriuo turime žengti
Viliuosi, jog gerbiamam Švietimo ministrui įrodžiau socialinių mokslų svarbą. O dabar norisi pasiūlyti keletą sprendimų, kurie sustiprintų Švietimo sistemą. Vienas jų yra griežtesnė atranka žmonių, stojančių į socialinių mokslų programas. Šiandieninė problema yra ta, kad šiuos svarbius mokslus neretai renkasi nemotyvuoti žmonės, tikintys, kad šitaip „prasprūs“ ir galės džiaugtis diplomu. Deja, tiesa yra kitokia.
Kiekvienas, kuriam teko bent kartą skaityti Tomo Akviniečio traktatą „Apie esinį ir esmę“, greitai suvokia, kad be motyvacijos ir atitinkamo protinio pasirengimo socialiniai mokslai nebus lengvas pasivaikščiojimas akropolių alėjomis. Šią problemą gana efektyviai spręstų interviu su būsimuoju studentu bei jo motyvacijos ir gebėjimo mokytis įvertinimas.
Deja, naujos technologijos neatsiranda parašius raštą, išleidus įsakymą ar pasakius patriotišką kalbą mitinge. Tam reikia daug mokytis, dar daugiau skaičiuoti ir eksperimentuoti, o paskui vėl mokytis. Be asmeninių žmogaus pastangų, reikia daug investicijų į mokyklas ir universitetus, nes norint kurti ateities technologijas būtina turėti naujausias šiandienos technologijas, tačiau jokiu būdu nereikia žeminti kitų mokslo sričių.
Dar daugiau, esu įsitikinęs, kad stiprūs tikslieji mokslai lems ir stiprius socialinius mokslus, nes kol vieni rengs būsimus išradėjus, tol kiti rengs žmones, sugebėsiančius atrasti rinkas bei parduoti išradimus. Šitaip mes sustiprinsime pramonę, kursime darbo vietas visų mokslo sričių atstovams bei kartu prisidėsime prie valstybės saugumo stiprinimo. O tai itin svarbu, nes kaimynės Rusijos dėka Lietuvos kariuomenei „nuobodu” tikrai nebus.
Be karinių veiksmų grėsmės, vyksta kibernetinės atakos, kurios ne mažiau kenksmingos, nei fizinis kontaktas. Čia be aukštos kvalifikacijos specialistų neapsieisi. Tik jie gali reaguoti ir spręsti šio amžiaus priešų keliamas grėsmes. Be to, ir klasikinio konflikto metu kovos baigčiai didelę įtaką turės ginklai - technologinis pranašumas. Sutikite, mūsų patriotai, apsirengę egzoskeletais, lydimi dronų ir ginkluoti išmaniaisiais ginklais, turės daugiau šansų išprašyti nelauktus svečius bei išgyventi. Sakote - fantastika? Nueikite į DARPA puslapį. Jei gali amerikiečiai, kodėl mes negalim?
Vietoje išvadų - palinkėjimas
Suprantu, kad visos sritys yra svarbios, o jeigu esama nesvarbių, jas tikrinti reikėtų ne Švietimo ministrui ar juo labiau man, bet laikui. Nėra jokių abejonių, kad šiandien trūksta tiksliųjų mokslų specialistų, tačiau ragindamas rinktis šio pobūdžio studijas ministras turėtų nors truputėlį pasidomėti mokslo istorija, kuri jam leis suprasti, kad šios sritys viena kitai neprieštarauja, netgi priešingai - jų bendra sinergija gali atnešti didelę naudą.
Taigi kvietimas rinktis tiksliuosius mokslus neturi skaldyti mūsų visuomenės ir ypač jos akademinės dalies, nes šitaip mes tik klaidžiosime patamsiuose stokodami švietimo šviesos. Todėl linkiu ministrui, kad spręsdamas vienas problemas, neprikurtų naujų.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!