Nereikia aiškinti, kad formuojant valstybės politiką NT klausimu išvis buvo padaryta didžiulė klaida, palaikant burbulo pūtimą. Atsimenat, jog Gedimino Kirkilo (to pačio, kuris dabartinę koaliciją kaltina karteliu su bankais) Vyriausybė NT piko metu nenaikino mokesčių lengvatos būstui, o tai skatino dar daugiau žmonių imti paskolas iš bankų. Rezultatas - sukišta neadekvačiai daug pinigų į sektorių, kurio produktų net neįmanoma eksportuoti – geriausiu atveju galima parduoti tūlam užsienio investuotojui, kurio dabar ir raudonu kilimu neprisikviesi.
Grįžkime prie socialinio būsto. Taip, dabar yra labai palanki proga spręsti socialines problemas, aprūpinant būstu žmones, kuriems jų reikia. Taip vykdomas ne tik turto perskirstymas, socialinis teisingumas, bet, tikėtina, ir daug svarbesnė misija – valdant tam tikrą nuosavybę, žmogui atsiranda atsakomybės jausmas. Tie 70 mln. Lt, skirtų įsigyti socialiniam būstui, dėl pasikeitusių rinkos sąlygų turi visai kitą svorį nei prieš metus ar dvejus.
Mąstant siaurai, visiškai tas pats, ar būtų perkamos statybos paslaugos ar galutinis produktas – būstas. Taupant valstybės lėšas svarbiausia, kad sandorio kaina būtų kuo mažesnė. Todėl iš pirmo žvilgsnio vystytojų pasiūlymas atrodo labai logiškas – mes turime pastatę, galime jums parduoti. Kaina – ta pati.
Tačiau ne visus to pačio ilgumo kelius galima nueiti vienodai neišsipurvinus. Todėl ilgis, arba, būsto pirkimo atveju, kaina, nėra pagrindinis faktorius nusakant sandorio protingumą.
Pasvarstykime. Tarkime, nusprendžiama pirkti jau pastatytą būstą. Kam atiteks pinigai? Tiems, kas juose įšaldęs savo lėšas – bankams, statybininkams, NT vystytojams. Tikėtina, kad esant tokiai situacijai tie pinigai artimiausiu metu į rinką negrįš. Taigi, nauda bus apčiuopiama tik nedidelei daliai žmonių, šiuo atveju kapitalo savininkams.
Antruoju atveju – perkant statybų paslaugas – pinigai paleidžiami į apyvartą, nes perkamos statybinės medžiagos, žmonės turi darbo, be to už gautus pinigus jie tenkina savo poreikius, taigi dalis lėšų atiteks kitų šakų gamintojams ir prekybininkams. Tokiu atveju valstybė ne tik patenkina pirminius projekto poreikius (aprūpina dalį žmonių, kurie dėl socialinių netolygumų negali savarankiškai įsigyti būsto), tačiau sprendžia ir darbo rinkos, ir gamybos skatinimo problemas.
Kaip mus moko verslumo vadovėliai, bet kurio verslo pelnas yra susijęs su rizika. Tai kodėl likusi visuomenės dalis turi mokėti už nepasiteisinusią statybininkų ir bankų riziką? Ar sėkmės atveju bankai ir NT vystytojai būtų pasidalinę su mumis savo milijonais? Jei ne, tai kodėl turime dalintis jų nuostoliais?
Svarstant ekonominio gaivinimo planą labai protingai yra elgiamasi su ta – esamų ar menamų - lėšų dalimi, kuri skirta gaivinti statybų sektorių. Taip pačiais pinigais sprendžiami ir energetiniai, ir statybų sektoriaus klausimai. Už tai reikia tik paploti Ūkio ministerijai. Tačiau jei bus nutarta pirkti jau pastatytus butus, tai galima neabejojant teigti, kad nugalėjo ne viešasis interesas, o privatus – į problemą pažiūrėta iš buhalterinio, o ne socialinio taško.
Pabaigai galime pažvelgti iš „mažo“ žmogaus perspektyvos. O tokių, laukiančių socialinio būsto, priskaičiuojama beveik 24 tūkst. Žmogui gerai, kad jis gautų būstą kuo greičiau, t.y. jis būtų nupirktas jau pastatytas. Tačiau ar sėdėdamas be darbo jis bus labai laimingas tomis keturiomis sienomis, kurias vienaip ar kitaip reikia išlaikyti?
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!