Vis dėl to ši kadencija išskirtinė yra tuo, kad rinkiminis - agitacinis periodas tęsėsi ne keletą mėnesių, o keletą metų. Seimo rinkimai sutapo su prezidento rinkimais Amerikoje, kas iš esmės piliečiams dar suteikia ir neblogą galimybę palyginti šiuos procesus vadinamajame vakarų demokratijos lopšyje ir post-sovietinėje, jaunutėje, dar demokratijos potencialo nespėjusioje įkinkyti Lietuvoje. Skirtumai? Jokių.
Visi kalbantys apie „geresnį gyvenimą“ vakaruose turėtų trumpam sustoti ir atsižvelgti į faktus. Amerika – labiausiai prasiskolinusi valstybė pasaulyje. Vien per 2011 metus Niujorko mieste užfiksuota 700 000 policijos smurto atvejų. Institucijos neigia smurto problemą ir vadina tai „izoliuotais“ pavieniais atvejais. 700 000 smurto atvejų. Net ir anonimiškai prabilę policijos darbuotojai, besiskundžiantys, jog žmonių požiūris į policiją yra negatyvus dėl tokių smurto atvejų, iš esmės yra ignoruojami. Nedarbo rodikliai siekia apie 8 proc. paskutiniais duomenimis. Realiai per keturis metus sumažėjo vos keletu procentų nuo 10 proc.
Rezultatai šiokie tokie yra, sunku pasakyti, kiek įtakos tam turėjo ir politinės rietenos – respublikonų blokavimai prezidento Obamos dekretams, nutaikytiems į darbo vietų kūrimą. Šiandien prezidentas Obama yra kalamas prie kryžiaus, kad per keturis metus nesugebėjo suvaldyti krizės, kad recesija, nors ir sušvelnėjo, tačiau vis dar bujoja Amerikoje.
Grįžkime į Lietuvą. Rezultatai panašūs. Skirtumas? Lietuvą valdė dešinieji. Skirtumas tarp tarp kairiųjų ir dešiniųjų yra elementarus – kairieji siekia didinti mokesčius, o dešinieji siekia taupyti išlaidų sąskaita. Bet čia dar yra svarbus skirtumas tarp Amerikos ir Lietuvos – Amerika turi daug pramonės, turi plačią turtingojo elito klasę, kurią apskritai įmanoma apmokestinti. Lietuva – neturi. Mitozologizuoti lobistai, oligarchai Lietuvoje, net jei ir egzistuoja, tai sudaro mažytę Lietuvos dalį. Bet panašumas yra vienas: nei tie, nei tie iš krizės išbristi be didelių nuostolių nesugebėjo.
Nesugebėjo ir Jungtinė Karalystė (pakėlusi mokslo kainas iki nesuvokiamų aukštumų – apie nemokamą mokslą nė svajot negalima (paskola, kurią „kažkada reikės atiduoti“ nėra „nemokamas mokslas“)), nesugebėjo ir Prancūzija, kuri dabar mėgins eiti Amerikos keliu. Apie Pietų Europą neverta nė kalbėti. O grįžtant į Skandinaviją, kuri daugiausiai kompensuoja savo nuostolius energetinio sektoriaus eksportu – matome skirtingą vaizdą, bet štai, tarkim, ta pati Danija, kuri neturi turtingos naftos pramonės, kaip antai Norvegija, vis dar tūno giliausioje recesijoje per šalies istoriją.
Visose valstybėse vyksta iš esmės tas pats procesas – ar kairieji, ar dešinieji, krizė atgulė ant visų žmonių pečių, o žmonės, pasipiktinę smuktelėjusia gerove, galiausiai pradėjo telktis į opoziciją. Liūdniausia dalis gal ta, kad tos vadinamosios „opozicijos“ retai turi ekonomikos gaivinimo ar skatinimo planą. Čia prasideda romantizuotų, populistinių ir lozungais aprengtų vertybių išparduotuvė, kai problemos epicentre yra vienas itin elementarus dalykus, Tomo Džefersono žodžiais kalbant: „kiekvienai kartai besikeičiant yra privalu, kad ji susimokėtų savo skolas. Principas, kuriuo vadovaujantis pasaulis būtų išgelbėtas nuo pusės karų“.
Neapykantos lopšys
Tačiau skolos niekam nerūpi. Niekam nerūpėjo ir tai, kad gyvenome iš skolos, kai jokio pagrindo tam nebuvo. Nerūpėjo ir paprastam žmogui, kai jis gaudavo savo nepagrįstai didelį atlyginimą už darbą, kuris praktiškai nekuria jokios pridėtinės vertės. Niekam nerūpėjo ir atsidėti juodai dienai. Tačiau visiems visada rūpėjo moralizuoti. Ir štai debatų maratonas atskleidė, kad mes visai nepasimokėm. Galbūt dėl to, kad valdantieji keturis metus buvo geriau susipažinę su esama situacija iš vidaus lėmė tai, kad paruošė rimtesnes politines programas.
Net ir Liberalų ir centro Sąjunga paruošė kokybišką programą, kai jos lyderis Algis Čaplikas keturis metus sukosi tarp virtinės skandalų ir pasitikėjimo, dabar jau turbūt niekam nekelia. Viską prarado – tapo atviras? Greičiausiai. Taigi dabar ir jo įvardytos problemos yra taiklios kaip niekad anksčiau – reikia kalbėti ne apie atlyginimus, o apie galimybę žmonėms užsidirbti. Reikia kalbėti ne apie kosminius projektus, o apie politinį tęstinumą, nes švytuoklės principu gyvenanti valstybė nespėjusi iki galo pastatyti, po keturių metų jau viską sugriauna.
Puikiai moko politikus jos senbūvis. Norisi jo tada paklausti – ar nebuvo įmanoma išvengti ir visų FNTT, kraujo banko skandalų ir taip toliau. Norėtųsi jo paklausti, ar partijos kolega A. Garbaravičius negalėtų akimirkai susimąstyti ne apie savo milijonus, o apie Kauno žmones ir jų sąskaitas už šildymą. Tikriausiai negalėtų. O tai yra bene pati kontraversiškiausia politinė partija, kandidatavusi šiuose Seimo rinkimuose. Šneka blaiviai ir protingai – tikėti darosi labai sunku.
Vis dėlto didžiausia dichotomija išryškėja tarp pozicijos ir opozicijos. Niekas, t.y. nė viena opozicinė partija nėra paruošusi jokio realaus verslo gaivinimo plano. Į klausimą, ar reikia efektyvinti sveikatos apsaugos sistemą kuriant regioninius sveikatos centrus, tokie populistai kaip V. Mazuronis atsako klišėmis, neva kokie kataklizmai ištiks Lietuvos žmones, jei pas mus bus įvesta tokia pati sistema, kaip ir bet kurioje pažangioje vakarų valstybėje. Norit uždirbti kaip anglai, tačiau tuo pačiu norit ir turėti privilegijas, kokių net anglai sau negali leisti? Ar tai neatrodo keista? Ar mes esame turtingesni už Europos Sąjungos galiūnes, už Ameriką? Tokia poliarizacija tarp neva atiminėjamų privilegijų iš žmonių ir nežmoniško kapitalizmo sukuria krūvą šiaudinių baidyklių.
Jeigu paanalizuotumėt „Drąsos kelio“, Lietuvos socialdemokratų partijos, Tvarkos ir teisingumo pasisakymus – tai net ir mažiau išsilavinusiems iškart pasidarys akivaizdu, kad tai yra paprasčiausiai neįgyvendinama. Tai nėra valios ir pastangų reikalas, tai yra stebuklų reikalas. Ką reiškia nemokamas mokslas visiems, kaip siūlo profesorius Daujotis? Jis reiškia didesnius mokesčius vargingai klasei. Ką reiškia ligoninė kiekviename miestelyje? Didesnius mokesčius vargingiems. Ką reiškia nepamatuotai ir ne palaipsniui, o staiga didinama minimali alga? Mažiau darbo vietų ir sužlugdytą vidutinį ir smulkų verslą. Ką reiškia didesni kapitalo mokesčiai? Mažiau investicijų ir įstatinio kapitalo, o tai savo ruožtu reiškia mažiau darbo vietų. Ką reiškia progresiniai mokesčiai (nemaišyti su progresyvia apmokestinimo sistema – kai, tarkim, didinamas neapmokestinamas minimumas ir iš esmės mokestinė politika nesikeičia, tik įgauna daugiau šiek tiek daugiau progresyvumo, tačiau kardinalių pokyčių nėra)?
Reiškia, kad smulkesnė grupelė uždirbančių po 2-3 tūkst. Lt žmonių bus pritempti arčiau skurdo ribos, nes mokesčių surinkimas kainuoja, o Lietuvoje turtingų žmonių, kitaip nei byloja visuomenės prietarai, nėra daug (juokingai atrodo ir tas faktas, kad grupelė politikų įsikandę kalba apie didžiausią 160 tūkst. atlyginimą Lietuvoje, kurį gauna lygiai vienas žmogus mūsų valstybėje). Tai yra faktai. Niekas nekalba apie tai, iš kur paimsime pajamų viskam finansuoti. Niekam tai neįdomu. Juk žmonės skursta – tiesa?
Atsakymas paprastas: paimti galima tik iš ateities kartų. Toks idealizmas, kad iš kažkur įmanoma paimti, nenurodant kur, bujoja ant visuomenės neapykantos ir nepasitenkinimo. Tokie žmonės ne padeda kovoti su neapykanta ir nepasitenkinimu, tačiau jį skatina, taip mėgindami sukurti dichotomiją tarp tos neapykantos ir jų pačių, apsirėdę angelo sparnais prikuria pasakėlių ir pažadų, kad jie viską išspręs nesivargindami paaiškinti, kaip tą padarys, nes neapykanta yra užtemdžiusi žmonių akis ir jie tiesiog to nereikalauja („juk blogiau būti negali“). Kaip rašė Bertrandas Raselas: „Dauguma to, kas pateikiama kaip idealizmas, yra užmaskuotas pyktis arba užmaskuotas galios troškimas“.
Moralės turgus
Prekyba pažadais ne mažiau gaji nei prekyba morale. Du metus Lietuvą rinkimams ruošė rezonansinė pedofilijos istorija. Ekspertai.eu – didžiausi visuomenės kiršintojai ir mistinio pedofilų klano propagandos skleidėjai vos pora dienų prieš rinkimus iškėlė versiją, kurią du metus daugybė sveiko proto žmonių bandė paaiškinti visuomenei: taip, teisėsauga dirba neefektyviai, tačiau tai ne priežastis spekuliuoti apie mistinius klanus, valdančius mūsų valstybę. Sutapimas? Ne visai.
Generalinė prokuratūra tą pačią dieną pranešė visuomenei, kad pareikšti kaltinimai keletui dokumentus klastojusių pareigūnų. Yla lenda iš maišo, bet ar ji spėjo išlįsti? Masinės psichozės apimti žmonės įsivaizdavo, kad lyg viesulas galės savo sunkiai įtikinamomis istorijomis paveikti žmones. O to viesulo epicentre tyliai ramiai Šiaulių „Drąsos kelio“ partija reklamuoja socialdemokratų partijos narį Mockų.
Niekam nė motais, kad kovotoja prieš sistemines partijas N. Venckienė sukūrė partiją, kurioje prisirinko tokių pačių buvusių partinių, kurie ir sudaro visą partijos branduolį. Niekam nė motais ir tai, kad kovotoja prieš sistemines partijas pareiškė, jog įsivaizduotų koaliciją su Tvarkos ir teisingumo partija, kuri, anot jų pačių, yra tokia pati sisteminė. Kaip ir Lietuvos sąrašas, deklaravęs save nepartine partija (bevandenis vanduo?), juk remia narius iš tų pačių partijų. Ar remdami Vitalijų Gailių, kuriuo pasitikėjimą jie viešai išreiškė, jie abejoja jo pasirinkimu keliauti į Seimą su Liberalų sąjūdžiu? Tai ko vertas jų pasitikėjimas?
Nesustabdė tai ir mūsų valdančiųjų su p. Vilija Abramikiene prekiauti katalikiškomis vertybėmis. Žmogus, nematęs spektaklio, garsiai taip užprotestavęs – ir jos neįtikino nei racionalus ir logiškas tikinčiojo, kunigo Juliaus Sasnausko, paaiškinimas, jog tas pasipiktinimas neturi jokio realaus pagrindo. Ar politikė pamiršo, jog Seimas tai ne bažnyčia? Ar politikė jaučiasi kompetentingesnė bažnyčiose reikaluose už kunigą, kuris, beje, parekomendavo tą spektaklį pažiūrėti visiems? Ar ištrauktos frazės iš konteksto ko nors vertos?
Ir kaip greitai „dešiniosios minties“ profanatas V. Sinica puolė naudotis kilusiu sujudimu, mėgindamas pateisinti autoritarizmą laisvoje visuomenėje, kuri vos dvidešimt kelerius metus egzistuoja kaip laisva, nuo to paties autoritarizmo išsilaisvinusi valstybė. Ponia Abramikienė turbūt nėra skaičiusi Kanto, kuris sukūrė visą etinę sistemą, nesiremdamas jokiais Dievais, tačiau pabaigoje vis vien pridūrė, kad tikėjimas yra svarbus. Ponia Abramikienė turbūt nesupranta, kad vertybinis kvestionavimas yra vertybinio autoritarizmo priešprieša. Nėra universalaus vertybių rinkinio, kuris būtų teisingas. Žmonės keičiasi, visuomenės tobulėja, mokslas tampa vis pažangesnis, mūsų akiratis plečiasi, mes arba prisitaikome, arba tampame modernių laikų dinozaurais. Bet net ir konservatorių partijoje ji nesusilaukė visiško palaikymo, kas byloja apie smūgį klerikalistiniam autoritarizmui, apie smūgį vertybinei dialektikai, kurios pagrindinė užduotis – atitraukti žmonių dėmesį nuo esmės, nuo savo gyvenimų ir susikoncentruoti į moralizavimą kitiems.
Žmonės tobulėja. Politikai, kokie jie bebūtų, tampa vis sąmoningesni. Ir tai įkvepia vilties. Tą jau labai seniai pastebėjo ir Konfucijus, sakydamas, kad tie, kurie nori būti laimingi ir išmintingi, privalo nuolatos keistis.
Nepasakytas „ačiū“
Mūsų visuomenė patyrė kultūrinį šoką. Dar nespėjus visiškai palaidoti istorijos vadovėliuose Sąjūdžio šūksnių, kuriais išsivadavome iš didžiausios tironijos, galimai viso pasaulio istorijoje, tikėjomės, kad visa, kas baisu – jau praeity. Mes pamiršome, kad valstybę iš esmės turėsime pastatyti nuo nulio. Sovietinė intervencija į mūsų valstybės raidą sugriovė mūsų politinės, kultūrinės, materialinės minties tęstinumą. Mes atsilikom. Ir neturime gamyklų ir fabrikų kaip Vokietijoje. Neturėjome tokių švietėjų, kokius turėjo Prancūzija – Voltero, Ruso, kurie sugebėjo visuomenėje sukelti minties revoliuciją.
Lietuvių tautos istorija buvo nuolatinė gynyba. Ar J. Jablonskio gynyba nuo barbarizmų mūsų kalboje, ar M. Valančiaus gynyba nuo mėginimų alkoholiu sunaikinti mūsų tautos dvasią, ar L. Asanavičiūtės gynyba nuo mėginimų tankais įbauginti Lietuvos žmones. Bet metas gynybai baigėsi. Metas propagandai taipogi baigėsi. Metas lozungams baigėsi. Atėjo metas tvarkyti ir kurti. Ir tai beprotiškai sunku visuomenėje, kuri prarado kūrybinį pojūtį, kuri dar nespėjo sukurti bodleriškos gyvenimo filosofijos žmogui, gyvenančiam tarp savo artimųjų, savo valstybėje. Mes to dar neturime.
Į viską žiūrime įtariai. Visko bijome. Nežinome, kas bus rytoj, todėl viską vertiname šiandien. O šiandiena nėra tokia graži, kokia norėtųsi, kad būtų. Bet susikuriant gerovę yra du keliai: paaukoti rytojaus kąsnį, kad šiandien galėtum atsipalaiduoti arba paaukoti šiandienos kąsnį, kad rytoj galėtum gyventi ramiau. Ir mūsų Vyriausybė šią kadenciją parodė mums antrąjį kelią.
Buvo problemų, buvo nesutarimų, kilo įtarimų, bet jie aukojosi, kaip aukojotės ir Jūs. Jie pamiršo Jums pasakyti „ačiū“, nes tai tik per Jūsų auką jie galėjo dirbti. Jie nori, kad jiems pasakytumėt ačiū, tačiau pamiršta Jums pasakyti ačiū. Ir tai yra bene didžiausia mūsų politinės kultūros problema – mes dar neišmokom pasakyti elementaraus „ačiū“. Ir ačiū premjerui A. Kubiliui, kad jis sugebėjo patraukti pasaulio lyderių dėmesį ir buvo pakviestas į Davosą. Ačiū jam už tai, kad jis klausė I. Šimonytės ir aukojo savo ir savo partijos reitingus, priimdamas nepopuliarius, dviprasmiškus sprendimus, kai visi gyvenome aklinoje tamsoje ir niekas nežinojo, ką daryti.
Ačiū R. Šimašiui už tai, kad parodė, ką reiškia taupyti, kad parodė, jog efektyviai dirbti galima ir turint minimalius resursus, o iš solidarumo reikia atsisakyti visko, kas tik įmanoma, nes tai daro ir žmonės. Taipogi už tai, kad mūsų valstybei priminė, jog gyvename interneto ir technologijų amžiuje ir tai technologija, kurios potencialo neišnaudoti yra per didelė prabanga.
Ačiū ministrui G. Steponavičiui, kad praktiškai pasirašė sau mirties nuosprendį su švietimo reforma, kurioje atsirado toks dalykas kaip atsakomybė.
Ačiū krašto apsaugos ministrei R. Juknevičienei už tai, kad ji kompensavo mūsų prezidentės padarytas klaidas užsienio politikoje, parodydama visišką nepagarbą NATO..
Ačiū E. Masiuliui už tai, kad parodė, jog net ir valstybinės įmonės gali dirbti pelningai, kad galime atgaivinti net ir paštą, ir Lietuvos geležinkelius, bet svarbiausia – kad galime apsivalyti nuo sistemos parazitų ir „švogerinės“ politikos valstybinėse įmonėse.
Ačiū šios kadencijos Seimui, kad pirmąsyk po daugelio metų tiek aukštųjų mokyklų reitingai pakilo, tiek investicinio patrauklumo reitingai pakilo, tiek buvome įvertinti tarptautinėje arenoje, net jei to kaina ir milžiniška.
Beje, taipogi ačiū ir mūsų opozicijai bei naujiems kandidatams į Seimą, kurie nesugebėjo nei sukritikuoti buvusios Vyriausybės, nei pateikti alternatyvų ir pasitenkino tik prekyba pigiais lozungais. Bet visiems Jums derėtų priminti, kad viskas brangiai kainavo, o Jūs pamiršot pasakyti „ačiū“. Pasakyti „ačiū“ tam paprastam žmogui, kuris skundėsi, kentėjo, piktinosi, o dabar protestuoja, nes liko neįvertintas. Nes jis nesupranta savo aukos prasmės. Pasakykit jam „ačiū“, kad ir po laiko. Nes tik jo dėka galėjot dirbti.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!