Kai sakau, kad kiekvienas buvo laidojamas labai skirtingai, tai štai ką turiu omeny. Mano močiutė ir senelis buvo atsidavę savo profesijai, jie buvo pašarvoti darbo organizuotose apeigose, laidotuvės didelės. Kai mirė sesuo, ji tais laikais buvo dar viena iš nedaugelio, prieš mirtį įspėjusi mus, kad nori kremavimo, viskas vyko labai kukliai.
Tėvo šarvojimas ir laidojimas buvo su ne katalikų, o kito tikėjimo dvasininku. Kai mirė brolis, buvo išvis atsisakyta šarvojimo ir vyko tik kuklios laidotuvės. Žodžiu, visi skirtingai, bet visi gana kukliai.
Išskyrus, kai teko laidoti dieduką. Kadangi tai buvo mano tarsi antros eilės senelis, ne visiškai tiesioginė giminystė, už laidotuves ir šarvonę niekuo nebuvau atsakinga. Tiesiog turėjau nuvykti pagerbti. Viskas vyko kaime, kur, panašu, pasikeitę laikai nepadarė jokios įtakos.
Pirmas mane nustebinęs dalykas – pašarvojimas truko tris dienas. Kaip senais laikais, kai per tris dienas visi suvažiuoja atsisveikinti, o artimiausieji visą tą pusę savaitės budi prie karsto. Maniau, kad seniai niekas nebedaro tokių ilgų šarvojimų, nes o kam? Bet pasirodo.
Antra staigmena, kai atvykau – karstas buvo atviras. Vėlgi, nedaug temačiau tokių apeigų, tik senesniais laikais. Dabar paprastai būna arba uždaras karstas, arba iš viso tik urna. O čia ne – nuo pirmadienio iki ketvirtadienio visi galėjo žiūrėti, liesti ir apraudoti. Nenuostabu, kad patalpoje įsitvyrojo mirties kvapas.
Kadangi dieduko žmona buvo irgi senesnių pažiūrų, kiekvieną atėjusį ji dar vesdavo iki karsto „atsisveikinti“ – ką paragindavo paliesti, ką net pabučiuoti lavoną. Man nieko – pastovėjau priėjusi ir tiek, nepriversi daryti, ko nenori.
Blogiau buvo jų anūkėms, pradinės mokyklos mergaitėms, kurios turėjo bučiuoti dieduką. Sprendžiant iš jų išraiškų, galima trauma visam gyvenimui.
Trečia tradicija, kurios buvo laikomasi tose apeigose, tai kritimas ant karsto. Praėjo vos pirmos pora valandų šarvojimo ir prasidėjo tikras cirkas. Dieduko žmona, kaip priklausydavo senovėje, o gal ir kaip filmuose prisižiūrėjusi, kas tam tikrą laiką vis neišlaikydavo, ir raudodama krisdavo ant karsto.
Ašaros ašaromis, turbūt visi, praradę artimuosius, verkiame, bet tas viešas raudojimas, vargšo lavono tampymas už pečių, gulimasis ant jo krūtinės... Na, ar tikrai negalima be to susivaldyti?
Būdama energinga moteris, tetulė likusį laiką dalijosi prisiminimais apie dieduką ir, turiu pasakyti, nelabai kokiais. Ji niršiai pasakojo visiems, kas klausėsi, kiek jis moterų turėjo, kaip rėkė ant jos, kai susipykdavo, ir koks apskritai svolačius buvo, tebūnie lengva jam žemelė. O tada švyst, apsisukdavo ir vėl veidu žemyn į karstą. Čia kančiai parodyti?
Paskutinysis įsiminęs dalykas – kambarėlis prie šarvojimo salės. Jis turėtų būti skirtas gedintiems artimiesiems pailsėti, užkąsti, išgerti arbatos. Bet čia jis turėjo daug paprastesnę funkciją – vieta išgerti. Buvau girdėjusi, kad seniau taip vykdavo, bet pasirodo iš kai kur tradicijos nesitraukia.
Visas dienas greta penkių sumuštinių ant padėkliuko buvo gausiai vartojami penki ir daugiau buteliai brendžio. Išgerti ėjo dieduko kaimynai, pusbroliai, iš toliau atvykę giminės, prie stikliuko vėl susitiko jo jaunystės kurso draugai, o tetulė draugėms pasakojo santuokos paslaptis...
Kiekvieną dieną, maždaug nuo pietų, tuštėjant buteliams, kalbos kambarėlyje imdavo garsėti, vis dažniau atsklisdavo ir juokas. Supratau, kad pastovėjimas netoliese karsto – kaip privalomoji dalis, po kurios laukia tikroji pramoga, „afterpartis“ kambarėlyje.
Jeigu nebūtų reikėję vežti savo artimo žmogaus, kuris – artimesnis giminė diedukui ir turėjo ten būti visas tris dienas – tikrai nebūčiau tiek išbuvusi. Tokia patirtis įdomi nebent tuo, kad pamatai, kaip gyvenime nenorėtum daryti.
Tai ir su jumis dalinuosi: kai laidosite artimuosius, geriau atsisakykite tų perdėtų senovinių tradicijų ar keistų įpročių. Niekas neprivalo bučiuoti lavono, kritimas į karstą neparodo didesnės meilės, o pagerti galima ir bare. Lygiai taip ir šios lapkričio šventės – rimčiai, pabuvimui su artimaisiais. Nedarykime iš mirties cirko.
Savo istorijas ir pasakojimus siųskite pilieciai@delfi.lt
