Nors progresas turėtų būti akivaizdus visiems (ypač galintiems pasiieškoti statistinių duomenų internete), Lietuvos internetiniuose puslapiuose vis dar knibžda daugybė žmonių, besišvaistančių tokiais realybę ignoruojančiais teiginiais kaip „kainos išaugo, o algos – ne“ arba „paprastas žmogus nepajautė jokio augimo“ – teiginiais, prie kurių visi esame pripratę ir į kuriuos niekas nebekreipia dėmesio.
Tačiau, kai visi galvojome, kad realybės ignoravimo varžybose tokie komentatoriai siektų triuškinančias pergales be didesnių pastangų, praeitą savaitę vilnietė Ieva tarė „hold my beer“ ir nuskynė visus varžybų laurus, ši kartą su visiškai priešinga realybės interpretacija. Ieva pasakoja apie savo aplinką, kurioje Vilnius – fantastiškas miestas, tikras Europos perlas, kuriame gyvena daugybė turtingų žmonių, važinėjančių naujutėliais automobiliais ir leidžiančių sau leisti pirkti premium prekes ir paslaugas apie tai per daug nesukdami galvos. Tačiau, kaip yra iš tikrųjų?
Pradėkime nuo faktų – Lietuvoje vidutinė alga po mokesčių (net ir pagal perkamąją galią) yra mažesnė nei minimali alga daugumoje Vakarų Europos, o vidutinio lietuvio pajamas kokioje Olandijoje gaunantis žmogus būtų įskaičiuojamas tarp gyvenančių žemiau nustatytos skurdo ribos. Perkamoji vidutinio lietuvio galia yra apverktina. Nauji automobiliai? Lietuvoje jų nuperkama praktiškai mažiausiai visoje Europos Sąjungoje (ES) (skaičiuojant vienam žmogui) – ką ten ES, dar neseniai gerokai mažesnėje Estijoje nupirkdavo daugiau naujų automobilių net ir absoliučiais skaičiais.
Pakeliavus po ES šalis, galima drąsiai teigti, kad Lietuvos gyventojų gyvenimo aplinka atrodo neįtikėtinai blogai, net lyginant su rytinėmis ES valstybėmis. Lietuviai neretai save apgaudinėja skaitydami užsieniečių turistų, užsukusių porai dienų į Vilniaus Senamiestį, teigiamus įspūdžius ir meluoja sau, kad gyvena mieste, kuris yra panašus į Vakarų Europos miestus. Taip, Lietuva turi Vilniaus Senamiestį, su kuriuo, pripažinkime, turi mažai bendro – jis visada buvo Vakarų civilizacijos importas medinių bakūžių (vėliau ir sovietinių blokinių namų) žemėje. Bet Vilniaus Senamiestis yra visiška išimtis net ir Vilniaus kontekste.
Lietuvos realybė yra ta, kad valstybė dar bent 30 metų leis po kelis šimtus milijonų eurų kasmet vien tam, kad vidutinio Lietuvos miesto daugiabučių rajonas atrodytų panašiau į Paryžiaus getus nei į Pripiatą. Tikrasis Vilnius yra gerokai panašesnis į Kišiniovą nei į Budapeštą ar Liublianą, nekalbant jau apie Vakarų Europos miestus. Net ir pabaigus renovacijos programą, didesnė dalis Lietuvos būsto (įskaitant ir daugumą daugiabučių statomų dabar) atrodys kaip kraupūs narvai Vakarų europiečiams, vertinantiems mažaaukštę statybą su privačiomis erdvėmis lauke. Vakarų Europoje tokiuose rajonuose, kokiuose gyvena vidutinis lietuvis, daugiausia gyvena tik žmonės, kurie neseniai gyveno gatvėje dėl ko jokiu būdu nesiveskite vakariečių į Vilniaus televizijos bokštą iš kurio matosi visas Vilnius – jie bus šokiruoti (kalbu iš patirties).
Vilnius, beje, yra vienintelė sostinė visoje Europoje, kurioje nėra bėginio transporto. Kadangi čia dauguma daugiabučių yra pastatyti toli nuo centro, didžioji dalis žmonių praleidžia vakariečiams nesuvokiamai daug laiko (turint omeny, miesto gyventojų skaičių) spūstyse arba kovodami dėl parkavimo vietos būdais, įprastais tik trečio pasaulio šalyse. Vakaruose geru laikomas būstas yra arba miesto centrinėje dalyje, arba mažaaukštėje statyboje, su privačiu sodeliu ir mažiau nei 15 minučių atstumu (traukiniu ar metro) nuo centro. Lietuvoje populiariausi irgi du „geri“ variantai: naujos statybos butas pergrūstame rajone, nuo sovietinių rajonų besiskiriančiame tik spalvomis ir namas privačių namų rajonuose. Abu variantai dažniausiai būna pastatyti kur nors laukuose ir abiem atvejais iš namų į centrą galima važinėti tik automobiliu, kas užima ilgiau nei valandą piko metu. Tai yra visiškai nepasiteisinęs miesto planavimo modelis, įprastas neišsivysčiusiose šalyse ir JAV. Urbanistikos knygose toks miesto plėtros modelis figūruoja skyriuose pavadinimu „Kaip neplanuoti miestų“. Kietos urbanistikos tradicijos, kokios yra Vokietijoje, Olandijoje ar Austrijoje, yra vystomos šimtus metų, o posovietiniame Vilniuje tereikėjo jas nukopijuoti, bet net ir tam reikia supratimo, kas yra gerai ir cool, kurio savivaldybė (su savo neaišku kaip darbą gavusiu vyr. architektu) akivaizdžiai neturi.
Taigi, kokia yra tikroji Vilniaus ir Lietuvos realybė Europos kontekste, kurios autorė kažkodėl nenori matyti? Itin žemos pajamos, katastrofiška urbanistika, nykūs rajonai, tinkantys tik filmuoti filmams apie Černobylį, didelis užterštumas, didžiausi nužudymų ir savižudybių skaičiai ES, mažiausias skaičius nupirktų naujų automobilių, išpjauti dyzeliniai filtrai, neproporcingai dideli alkoholio skyriai parduotuvėse, didžiausias skaičius žmonių, neįgalinčių susimokėti už šildymą ES, automobilių parkavimas ant žolės ir maža gyvenimo trukmė. Priedas – Vilniaus Senamiestis, sėkmingai apgaudinėjantis turistus, kad esame Europa.
Akivaizdu, kad autorės pavyzdys mieste ar tuo labiau šalyje yra visiška išimtis, bet kaip vis tik yra dėl jos išvardintų blizgučių? Brangūs automobiliai? Taip, jų yra daug, bet jų savininkai turi daugiau bendro su lietuviais, kurie iš paskutinių pinigų nupirktais apynaujiais „Audi“ atvažiuoja skinti braškių Anglijos laukuose nei su viduriniąja Vakarų Europos klase. Tipiškas, lietuviškas brangaus automobilio savininkas jį stato ant žolės ar žaidimo aikštelėje prie kraupaus daugiabučio, o jį rytais pasiekia žengdamas išmindžiotais purvais lyg raudonu kilimu kaip tikras Perkūnkiemio princas savo karietos link. Nekalbant jau apie tai, kad tas prabangus automobilis greičiausiai yra nebesaugus, nes buvo smarkiai pažeistas ankstesnių savininkų – Lietuva yra viena iš nedaugelio valstybių, kur žodžiai „skendęs“ ar „daužtas“ automobilio skelbime yra pakankamai įprastas ir normalus reiškinys.
Civilizuotoje Vakarų Europoje pamačius prabangių automobilių prigrūstą parkavimo aikštelę gali būti garantuotas, kad vyksta kokių nors imigrantų iš Bangladešo ar Irako vestuvės. Sustojus prie seno chalet Prancūzijoje greičiau pamatysi seną „Renault Clio“ nei vokišką limuziną, kurių savininkai, jei norėtų, lengvai įpirktų penkis. Vakarų Europoje prabangus automobilis yra nouveau riche ženklas ir gaila, kad Vilniuje (kaip ir visoje buvusioje Sovietų Sąjungoje) jis vis dar yra statuso simbolis net ir Vilniaus „burbulo“ gyventojams. Vilniečiai perka neproporcingai daug brangių (nors ir ne naujų) automobilių, turint omeny, žmonių vidutines pajamas, o tai parodo, kad žmonės vis dar gyvena trečiojo pasaulio taisyklėmis, vos keliais žingsniais priekyje nuo tų šalių, kur tėvas be klausimų atiduoda dukrą, jei atvažiuoji su „Mercedes“.
Anglų kalboje yra posakis „money can’t buy you class“ ir „class“ čia tikrai nėra 30 eurų kainuojanti dušo žele ar „egiptietiškos medvilnės patalynė“. Iš tiesų, gaila, kad „class“ neparduoda – akivaizdu, kad tai būtų kur kas naudingesnis pirkinys naujajam Vilniaus elitui nei visi autorės išvardinti blizgučiai. Jei „class“ būtų galima nusipirkti, gal, prieš išleidžiant pinigus brangiems menkniekiams ir rašant apie tai „Facebook“ kaip apie neginčijamą gyvenimo kokybės įrodymą, žmonės pagaliau bent paviršutiniškai susitvarkytų savo namų fasadus ir aplinką kiemuose? Nusidažytų savo apgailėtinai atrodančius blokinius namus kaip padarė lenkai ir čekai? Išmoktų pagarbiau vairuoti, kad Vilniuje nesijaustum kaip Grozne? Gal Senamiestyje sumažėtų plastikinių langų ir šarvuotų durų šimtus metų skaičiuojančiuose pastatuose bei „saloniniais volkswagenais“ užgrūstų senovinių kiemelių? Liktų mažiau arogantiško viso pasaulio vertinimo pagal savo asmenines aplinkybes, kurios neturi nieko bendro su daugumos, visiškai nematant liūdnoko vaizdo aplink save?
Mažiau vulgaraus prekinių ženklų linksniavimo? Mažiau plikbajoriško noro pasipuikuoti? Deja, tai būtų per lengva – Vilniui ir Lietuvai, panašu, prireiks dar bent kelių iššvaistytų dešimtmečių, kol bent pasiturinčioji klasė taps panašesnė į skandinavus ar Vakarų europiečius nei į tipiškus, ką tik prakutusius postsovietikus.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!
Norite išsakyti savo nuomonę? Rašykite el. p. pilieciai@delfi. lt arba spauskite apačioje.