Skaitytoja rašė, kad jaučia beviltiškumo jausmą.

„Panika, baimė, liūdesys, desperacija, nerimas. Beviltiškumo jausmas, suvokiant, kad rusų propaganda galingai paveikė dalį tautiečių. Kaltės jausmas prieš žūstančius žmones, kad nepadariau pakankamai, kad taip nebūtų. Beviltiškumo jausmas, kad daugiau ir negalėjau. Dieve, saugok mus ir mūsų vaikus“, – dalinosi skaitytoja.

Skaitytojas teigė, kad jaučia kaltę dėl Ukrainoje esančių žmonių.

„Jaučiuosi kalta dėl to, kad miegu ramiai šiltuose pataluose. Kad turiu kiekvieną dieną maisto, kad matau gražų mėlyną dangų iš kurio nekrenta bombos. Jausmas toks, kad ne savo noru atimu dalį šio grožio iš Ukrainos žmonių.

Aš nekenčiu Putino režimo, kurį jau vadinu teroristiniu. O Putiną didžiausiu teroristu pasaulyje. Reik pridėti dar ir Sergejų Šoigu. Tai jis organizavo Krymo okupaciją. Tai jis organizavo Donbaso ir Lugansko okupaciją. Tam aišku, pritarė Putinas. Bet per mažai kalbama apie generolą Šoigu, kuris kaip juodas kardinolas stovi šešėlyje.

Tai jis organizuoja Ukrainos karą ir okupaciją. Tai jo kariuomenė. Kaip 2-o pasaulinio karo metais buvo niunbergo procesas visai Hitlerio šutvei. Taip ir dabar turi būti. Teismas visai Putino šutvei su Putinu priešakyje. Te Dievas padeda Ukrainai. Šlovė Ukrainai!“ – rašė skaitytojas.

Kitas skaitytojas nurodė, kad kreipėsi dėl medikų misijos Ukrainoje.

„Ukrainos Sveikatos ministerija kviečia į pagalbą medikus. Prieš porą dienų kreipiausi į SAM nurodytą vienintelį kontaktinį asmenį. Kelis kartus žinute ir telefonu. Gavau atsakymą su prašymu nurodyti duomenis. Ir gavau atsakymą tik tada, kai parašiau ir Premjerei. SAM atsakymas: „Kol kas pavojinga, Ukraina pati atsisako.“

Dalinuosi savo jausmais. Manau turėjom daug laiko numatyti tokius įvykius ir pagalbos poreikių galimybę. Tam pasiruošti ir suplanuoti veiksmus. Sudaryti potencialių savanorių sąrašus. Bus liūdna, jei karui prasidėjus pas mus, organizuosimės tokiais tempais“ – teigė skaitytojas.

Dar viena skaitytoja pasakojo, kad prasidėjus karui nebegali ramiai miegoti.

„Nuo pat vasario 24 dienos, nepamenu nakties, kada būčiau normaliai miegojusi. Nebuvo nakties, kad nesapnuočiau košmarų, ar kad neprabusčiau kas valandą ar pusantros ir nepulčiau tikrinti visų naujienų.

Jaučiu, kad slysta žemė iš po kojų. Tapau labai jautri – negaliu susikaupti, negaliu dirbti, valgyti, juoktis ar skaityti knygų. Visos mintys sukasi tik vienu klausimu: o kas toliau? Ar mes saugūs?

Šiomis dienomis kaip niekad sukilusi baimė mirti. Baimė kovoti. Baimė būti sužeistai ir kankintis. Negaliu net pagalvoti, kad gali tekti bėgti, slėptis, kovoti už savo gyvybę. Tapau itin jautri – erzina net šaudymo garsai, kai vyras žaidžia kompiuterinius žaidimus.

Prasidėjo panikos atakos, ko iki šiol nebuvo. Kas vakarą meldžiuosi, ko anksčiau nedariau. Atrodo, padaryčiau bet ką, kad tik vėl sugrįžtų buvęs gyvenimo ritmas. Buvusios geros emocijos. Per tas dienas, nuo vasario 24-osios niekad nesijuokiau. Nebesinori nieko.

Kaskart prabudusi džiaugiuosi esanti gyva. Kažkur giliai širdyje tikiu, kad viskas bus gerai. Juk po tamsos visada būna šviesa... Tačiau kol kas aplink mane slegianti prietema“, – rašė skaitytoja.

Kita skaitytoja dalinosi savo mintimis apie Lietuvių vieningumą.

“Mes lietuviai esam stipri ir vieninga tauta! Mes parodėme, kad kai reikia mes galim būti vieningi. Dabar tas metas kai mes galim parodyt savo drąsą ir vienybę ginant Ukrainą.

Užėmus Ukrainą Rusija įgalins savas patyčias ir savas taisykles. Ištrins Ukrainą iš istorijos vadovėlių. Kaip tauta bus paminta ir sutrypta. Jeigu reikia stokime ginti Ukrainos gyva grandine prieš okupantų tankus“, – sakė skaitytoja.

Jei norite ir jūs pasidalinti savo nuomone ir savijauta apie karą Ukrainoje rašykite mums pilieciai@delfi.lt

Šaltinis
Temos
Griežtai draudžiama Delfi paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Delfi kaip šaltinį.
Prisijungti prie diskusijos Rodyti diskusiją (5)