Tiesa, visuomenėje sklando šioks toks nerimas dėl atominės elektrinės, tačiau į informavimo priemones nuolat paleidžiama propaganda, kad šis energijos gavimo būdas netolimoje ateityje Visagino miestelyje pradėsiąs veikti, yra saugus, garantuosiantis porą tūkstančių darbo vietų, po keliasdešimties metų elektros kainos nustosią kandžiotis, draugiškai dalinsimės elektra su kaimynais, Rusijoje laimingai nuomuosimės vietą radioaktyvioms atliekoms (nors pala, kaip čia taip gali būti, jei statomės AE, kad išvengtume Rusijos monopolijos Lietuvos energetikoje?). Kokia graži ateitis. Tačiau ar ne per daug idealizuojama AE situacija šalyje? Ar tai realu?
Taigi, pabandykime atskirti grūdus nuo pelų.
Atominės elektrinės saugumas. Daugeliui daro didelį įspūdį, kad AE statys garsi Japonijos kompanija „Hitachi“, pasižyminti aukščiausio lygio naujovių diegimu. Atrodo, lyg ir viskas gerai, bet net ir įmonės geras vardas negali užtikrinti saugumo. „...iš visų 4 didžiųjų pasaulio branduolinių katastrofų tik Fukušimos avarija buvo iššaukta gamtinių sąlygų. Visos kitos avarijos - tiek Windscale Anglijoje 1957 m., tiek Trijų mylių saloje (Three miles island) Amerikoje, tiek Černobylyje, nieko bendro su žemės drebėjimais neturėjo. Visos jos atsitiko dėl žmogiškų klaidų. <...> nėra absoliučiai saugių reaktorių ir <...> visi žmogaus sukurti įrengimai genda. Keista, kad kažkas garantuoja tokius dalykus, kaip absoliutus kokio nors įrengimo saugumas.“ Be to, Lietuvoje 2004 m. buvo užregistruotas iki 5,3 balo žemės drebėjimas, kurio epicentras - Kaliningrado sritis.
Ekologija. Lietuva - viena iš švariausių oro atžvilgiu Europos valstybių. Žmonės galvoja, kaip ekologiškiau važiuoti iš taško A į tašką B, juk niekam ne paslaptis, kad degdamas benzinas ir dyzelinas išskiria įvairias kenksmingas dujas. Tačiau dėl anglies dioksido, vis dėlto, nepagrįstai baiminamasi - antai naujausi tyrimai parodė, kad šių dujų kiekio gausėjimas skatina labiau ir tankiau augti augmeniją, medžius (Iliustruotas mokslas). Be to, yra ir taip daug daugiau pavojingesnių dujų.
Bet grįžkime prie atominės elektrinės. Pati ji neterš aplinkos šiltnamio efektą sukeliančiomis dujomis (tokia pagrindinė iškeliama idėja), tačiau vis tik AE turės pavojingų atliekų, kurių bet kur padėti nepavyks, jai reikės vandens aušinimui, kurį panaudojus irgi bet kur nebus galima išpilti. Na, su vandeniu tiek problemų turbūt nebus (juk jis gali išgaruoti), bet radioaktyvios atliekos taip lengvai neišgaruos, tad vis tik į orą ir vandenį (šiuo atveju, į Drūkščių ežerą) atsidurs radioaktyviosios dalelės.
Verta paminėti, jog kasyklose urano rūdos kasimas teršia aplinką (kurioje kasama) įvairiomis kenksmingomis dujomis. Atominė elektrinė - toli gražu ne pats ekologiškiausias, kaip jau supratote, pasirinkimas. O ekologiškesnių energijos gavimo būdų tikrai yra. Tereikia netingėti jų apsidairyti. Tai ir biodujų jėgainė, kurioje ekologiškai švari energija gaunama iš grūdų bei iš gyvulių mėšlo, ir vėjo jėgainės, vandens, saulės energijos panaudojimas (įdomu tai, kad Lietuvoje pagaminti saulės kolektoriai dažnai eksportuojami į Daniją, Vokietiją, Angliją, Olandiją auginami Gluosniniai žilvičiai biokurui bei t.t.).
Darbo vietos. Premjeras Andrius Kubilius teigia, kad naujos atominės statyba regione sukurtų iki 6 tūkst. darbo vietų. Tai tarsi būtų išeitis žmonėms, pavargusiems ieškoti darbo ir jo vis nerandant. Tačiau reikia nepamiršti, kad darbas atominėje elektrinėje ne visiems tiktų, tuo labiau, kad Ignalina nuo tokių miestų, kuriuose yra įregistruota daugiausiai bedarbių, kaip Vilnius ar Kaunas, yra gerokai nutolusi. Juk ne tik didelis atstumas, bet ir pavojingos, rizikingos darbo sąlygos ne vieną sulaikytų dirbti atominėje elektrinėje (žmonės, dirbantys prie atominės elektrinės ir joje, vis tik gauna gana daug radioaktyviųjų dalelių). Tad AE yra iš tiesų prastas gelbėjimosi ratas iš masinės bedarbystės.
Ekonomika. Turbūt jau ne vienam ne paslaptis, kad iškart pastačius atominę elektrinę energetikos kainos ne tik nesumažėtų, bet ir pakiltų. Bent kurį laiką, kol atsipirktų AE statybos. O paskui? Mes visi pripratę prie vien kylančių ir kylančių kainų (valdžia jau įsitikino, kad kiek bekrautų naštos ant savo šalies gyventojų, jie vis tiek pajėgs atsitiesti).
Tad negi viskas pasikeis praėjus 20-čiai ar net daugiau metų po AE statybų? Vargu. Atrodo, kad labai daug AE pagamintų energijos. Valdžios atstovai pardavinės AE išgautą elektrą kaimyninėms šalims gan pigiai, tačiau, kaip nebūtų keista, pamirš sumažinti elektros kainas savos valstybės žmonėms. Taigi, kartu su nauja AE atsirastų ir daugiau painiavos.
Dabar norėčiau truputį pasvarstyti, kodėl dar prieš pasišnekant su atominių elektrinių statymo kompanijomis mūsų valdžia nedrįso pirmiausiai pasikalbėti su visuomene. Iš vienos pusės, galbūt valdžia įsivaizduoja, kad geba puikiai suprasti tautos norus, jog net neverta gaišinti laiką su ja tariantis. Iš kitos pusės galima traktuoti, kad tie valdininkai mano, jog tauta nesupranta politikos, tad nė neverta su ja tartis - AE statoma vardan gerų santykių su kai kuriomis kaimyninėmis šalimis (dėl Lenkijos, Baltijos šalių, ir galbūt dėl didesnio Europos Sąjungos valstybių pripažinimo).
Na, ir pabaigai. Gyvename R E S P U B L I K O J E (graikiškai tai reiškia piliečiams), konstituciškai įteisintoje demokratijoje. Šioje valstybėje laisvai liejasi mažumų idėjos, klesti minčių laisvė. Tad kodėl taip sunku valdžiai išgirsti savo tautos, kuriai atstovauja, mintis dėl atominės elektrinės statybų? O gal tai tik nesvarbus eilinis, buitinis mažmožis?
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!