Mano nuomone, politinė branda yra kur kas ilgiau užtrunkantis procesas, negu kai kuriems atrodo. Teisingas požiūris į valstybę, į tautą bei jos vertybes, savo, kaip piliečio, teisių ir pareigų supratimas yra formuojamas iš kartos į kartą.
Taigi ar ne naivu tikėtis, jog vos dvidešimt antruosius savo nepriklausomybės metus skaičiuojanti Lietuvos valstybė galėtų būti sudaryta iš tvirtų, užtikrintų bei savo nuomonę turinčių piliečių? Juk nesunku paskaičiuoti, jog didžioji dalis rinkėjų yra gimusi ir augusi sovietų okupuotoje Lietuvoje. Laikais, kai kiekviena garsiai išreikšta nacionalistinė idėja garantavo tremtį, kai visur sklandė populistinės sovietų kalbos apie socialinę lygybę ir šviesesnį rytojų, o už jų slėpėsi masinis teroras. Taip ištisus penkiasdešimt metų buvo siekiama visiškai sunaikinti lietuvių tautinę savimonę.
Grįžtant į dabartį, manau, nesunku suprasti, kodėl šiemet tokias aukštas pozicijas užėmė kairiosios jėgos – socialdemokratai. Lietuvoje tapo įprasta per kiekvienus Seimo rinkimus bėgioti nuo kairiųjų prie dešiniųjų, ir atvirkščiai. Mes vis dar nesuvokiame, jog norint, kad Lietuva iškiltų kaip ekonomiškai stipri valstybė, mums būtinas tęstinumas, o ne kas keturis metus renkami vis nauji „gelbėtojai“.
Šiemet pagrindiniu Lietuvos gelbėtoju tapo Viktoras Uspaskichas ir jo vadovaujama Darbo partija. Man nesuvokiama, kaip tauta gali išrinkti ilgą laiką Rusijoje nuo Lietuvos teisėsaugos besislapstantį nusikaltėlį, kuris kaltinamas su juodąja buhalterija susijusiomis milijoninėmis aferomis. Už rinkiminę agitaciją reikėtų rašyti dešimt balų. Matyt, barščiai ir blynai ir yra tai, ko reikėjo valstybės taupymo programos išvargintiems žmonėms.
Tačiau viskas nėra taip blogai, kaip gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio. Lyginant su buvusiais rinkimais, šiemet žmonių skaičius, balsavęs už valdančiąją partiją, išaugo. Ir netgi, pasak Andriaus Užkalnio, žymiai daugiau nei galima buvo prognozuoti po keturių metų krizinės Vyriausybės, griežto stabilumo puoselėjimo ir dažnai savižudiškos ištikimybės nusistatytiems principams.
Siekiant įskiepyti dar daugiau optimizmo, galima pridėti, jog Prancūzija, nepaisant to, jog yra žymiai labiau subrendusi valstybė, taip pat neatlaikė taupymo politikos ir išsirinko tuos, kurie populistiškai skelbė, jog taupyti gana.
Apibendrinant galima teigti, jog Lietuva yra jauna valstybė, kuriai viskas dar prieš akis. Kiekvienam lietuviui svarbu nestokoti optimizmo ir tikėjimo. Žvelgdama į Lietuvos, kaip brandžios ir stiprios valstybės ateitį, manau, jog tik tada, kai didžioji dalis piliečių bus gimę nepriklausomoje Lietuvoje, mes galėsime sakyti, jog esame politiškai subrendę, nes nuo pat mažų dienų turėjome laisvę, kurios kadaise taip trūko.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!