Man, kaip kosmopolitiškam žmogui, kyla klausimas, ar galiu tiesiog tikėti į Dievą, atskirtą nuo bet kokios religijos? Ar tai jau ir bus kita religija?
Kiekvienas kunigas, imamas, popas ar lama tarsi ragina garbinti aukščiausiąjį. Tam tikslui kuriamos maldos, giesmės, psalmės, pamokslai. Bet aš nenoriu garbinti. Man užtenka tikėti ir elementariai, žmogiškai gerbti. Visokie rankų gestai, keliaklūpsčiavimas prieš altorių, aukojimai, sakramentai, išpažintys veda į neviltį, kadangi šventai tikiu, jog mano Dievui to visai nereikia.
Į įvairių šalių bažnyčias einu labiau tik kaip smalsaujanti turistė, kurią domina architektūra, freskos, skulptūros. Pamaldose sudalyvauju tik aplinkybių verčiama. Net ir tada į sutanuotus vyriškius žiūriu kaip į aktorius, mišias stebiu kaip spektaklį su didingu garso takeliu. Ar dėl to aš eretikė, kurią reiktų sudeginti ant pagiežos laužo?
Nė kiek neabejoju, kad senovėje į maldos namus žmonės eidavo dėl dviejų priežasčių. Pirma, nes visi taip darė. Antra, tada neturėjo tokio didelio pramogų pasirinkimo. O kai kiekvieną sekmadienį reprezentatyviai atrodantis vyras tau kala į galvą apie nekaltą prasidėjimą, nuodėmių išrišimą bei dar su užsidegimu pasakoja įdomią, Holivudo vertą istoriją apie Kristaus kančią, imi ir patiki, lyg vaikas Kalėdų Seneliu.
Iš kur tas skepsis? Ar tik ne velnias manyje tūno ir liepia rašyti, jog bažnyčia – ne kas kitas, o puikiai sukurptas verslo planas, kaip valdyti ir pelnytis. Kas nors truputį vartė istorijos knygelių žino, kad Dievo vardu buvo ir yra daromi ne tik kilnūs darbai. Jeigu Lietuvoje bažnyčios galvos tik kišasi į politiką bei reikalauja sugrąžinti nekilnojamąjį turtą, tai kažkur Rytuose su Alachu lūpose sprogdinami pastatai ir žūsta žmonės.
Mano Dievas ne toks. Jis tiesiog yra. Girdžiu jo balsą tada, kai prabyla sąžinė. Regiu jį Alpių kalnų didybėje ar kai užgimsta nauja gyvybė. Uodžiu jį, kai pavasarį prabunda gamta ir ragauju nuskynusi saldžią žemuogę pamiškėje. Kai kalbuosi su juo, man nebūtina nei klauptis, nei stotis, nei žegnotis. Užtenka užmerkti akis. Tada, paprastai, pasirodo ašara.
O ką, jeigu mūsų visų, gyvenančių žemėje ir kitose galaktikose, Dievas universalus? Jis mumyse. Be skambių istorijų, rekvizitų, teatro. Kuriam nereikia sinagogų, katedrų, šventyklų, bunkerių... Atlaidų, Sekminių, Šabo, Džichado, Ramadano... Jam apskritai nieko nereikia. O jei ko nors užsimanytų – iškart rastųsi. Ir priešingai.
O koks Tavo Dievas?
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!