Dar daugiau abejonių potencialios darbovietės vidine kultūra ir išankstinėmis nuostatomis kelia prašymas gyvenimo aprašymą siųsti tik su nuotrauka, o retais atvejais – ir nuotrauka visu ūgiu. Ar tai reiškia, patrauklūs žmonės lengviau ir greičiau randa darbą? Ar nagrinėdami kandidatūras, personalo specialistai gali atmesti manąjį CV, jo išsamiau nenagrinėję, vien dėl to, kad mano plaukų ilgis ir spalva neatitinka kažkieno kitaip suvokiamo reprezentatyvumo modelio?
A. Šopenhaueris yra pasakęs, kad „grožis - tai atviras rekomendacinis laiškas, iš anksto užkariaujantis širdį“. Tačiau juk visi žinome, kad žmonės grožį, reprezentatyvią ir malonią išvaizdą suvokia pakankamai skirtingai, ir jokioje prie gyvenimo aprašymo pridedamoje kompiuterinėje nuotraukoje akys taip nespindės noru dirbti gerai ir profesionaliai, kaip bendraujant gyvai.
Tuo labiau, kas tai yra reprezentatyvi išvaizda? Ar tai tiesiog noras įsitikinti, kad Jums gyvenimo aprašymą atsiuntė ne beždžionė iš miesto zoologijos sodo, o žmogaus pavidalo būtybė, turinti akis, ausis ir burną? Ar tai noras paskaičiuoti, kiek papildomų kilogramų turi pretendentas ir pagal kurio sezono tendencijas jis kerpasi? Sutinku, kad mums yra maloniau būti šalia gražių ir tvarkingų žmonių, bet vis tiek – koks skirtumas, kaip atrodo kolega, atsidavęs savo darbui ir didinantis įmonės pelną?
Taigi visais atvejais, kai kontoros nenorima paversti lėlių barbių ir išsipusčiusių dabitų paradu, labai rekomenduočiau nesusidaryti pirmojo įspūdžio pagal kompiuterinę žmogaus išvaizdą. Kita vertus, šiuo atveju kalbu ne apie kraštutinumus, kai tatuiruotas ir auskaruotas menininkas ieško darbo bankiniame sektoriuje, o apie įprastą kasdienę išvaizdą, kurios suvokimas, mano nuomone, šiandien yra šiek tiek iškreiptas ir perdėtai sureikšminamas. Neteisinga, kai grožis dažnai užima lyderio poziciją kovoje su protu ir patirtimi.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!