Kodėl dėl blogų recenzijų neraudonuoja TV transliacijų režisieriai, kurie turėtų prisiimti daug didesnę atsakomybę už milijoninės auditorijos sąmoningumo formavimą? Dažniausiai jie tiesiog jokios atsakomybės neprisiima. Juk būta čia ko - buvo ta transliacija ir pražuvo, žiūrovui nekainavo, nepasiskųs - ryt bus dešimtys kitų, kas beprisimins?
Grįžusi iš tiesiogiai per vieną iš nacionalinių televizijų transliuoto renginio - valstybės gimtadienio renginio Katedros aikštėje - nusprendžiau parašyti savo nuomonę apie kitokiai kategorijai, masinių renginių kategorijai, priklausančią Kovo 11-osios šventę.
Kovo 11-osios vakarą kartu su savo trylikamečiu sūnumi išėjome į Katedros aikštę tikėdamiesi atšvęsti kovo 11-ąją kartu su visu Vilniumi - tai buvo jo iniciatyva, nes jis, prisiklausęs mano pasakojimų apie stiprias tokių švenčių emocijas, pats norėjo tai patirti. Taip pat norėjome pabūti su savo valstybe dėl daugybės priežasčių. Kaip ir visi kiti Katedros aikštėje susirinkusieji - pasitikrinti savo tapatybę ir, šiuo metu sustiprėjus permainų vėjams iš artimiausių kaimynų, pabūti su bendraminčiais - stovėjome įkalinti keistos bedvasės atmosferos apimtoje Katedros aikštėje.
Išeiti butų buvę išdavikiška, nes atėjome švęsti valstybės gimtadienio. Pasilikti - irgi ne išeitis, nes tai, kas skambėjo nuo scenos, visiškai prasilenkė su mūsų įsivaizdavimu apie išskirtinį, valstybės šventės vardo vertą įvykį ir nežadino net menkiausio pasididžiavimo savo valstybe. Ir, buvo akivaizdu, kad taip jautėsi beveik visi Katedros aikštėje susirinkę žmonės su šventiniais balionais, savadarbėmis trispalvėmis, nacionalinės vėliavos atspalvių šalikais.
Šventės tiesiog nebuvo. Nepaisant minios nusiteikimo švęsti ir kiekvieno asmeninio nusiteikimo išreikšti savo solidarumą su susirinkusiais Katedros aikštėje, savo tikslo šventė nepasiekė. Žmonės, net nepraėjus pirmai transliacijos valandai, miniomis skirstėsi iš Katedros aikštės. Be jokios laimės emocijos.
Šį kartą šventės organizatoriai įtikti „Radži ieško žmonos“ ar „24 valandų“ auditorijai neapdairiai sugalvojo ilgametį tokių švenčių „stažą“ turinčios Vilniaus Katedros aikštės publikos akivaizdoje, kuri jau yra įpratusi dainuoti kartu su V. Kernagiu, A. Mamontovu, M. Mikutavičiumi, A. Kaušpėdu ir daugybe kitų „užvesdavusių“ tautą tokių švenčių metu.
Su šventėn Vilniuje pakviestų atlikėjų sąrašu buvo „prašauta“, nes žiūrovai tik gūžčiojo pečiais ir tiesiog buvo aikštėje iš solidarumo savo valstybei, kuri tikrai nieko bendra neturi su koncerto kokybe.
Atnašaudami tiesioginei transliacijai, šventės vedėjai butaforiškai džiaugėsi puikia aikštėje susirinkusios minios nuotaika - aikštėje tai skambėjo gana paradoksaliai, o eteryje viskas veikė kaip kasdienė „užpudruota“ televizinė realybė. Ir mes su sūnumi, kartu su miniomis kitų žiūrovų, palikome aikštę įpusėjus transliacijai - aikštė liko užpildyta vos iki pusės. Istoriškai to nėra buvę. Šį kartą tie, kurie atėjo švęsti su savo valstybe, pasijautė „išdurti“, tuščia vieta reitingų besivaikančiai televizijai.
Bet išdūrę vieną, antrą kartą ilgainiui nesulauksime nei šimtelio žiūrovų valstybės šventėje. Ką tuomet per TV kameras rodysime kaip „susirinkusias šventiškai nusiteikusias minias žiūrovų“?
Gaila, kad negerbiame tų, kurie pakelia užpakalius nuo sofos ir su savadarbėmis trispalvėmis eina pareikšti savo pilietinės valios. Labiausiai televizijai šį kartą rūpėjo tos auditorijos atstovai, kurie galvoja, jog kovo 11 d. - tai Užgavėnės. O dar labiau - reitingai, užtikrinantys gausias pajamas iš skalbimo miltelių, greitųjų kreditų ir visokio kitokio gėrio reklamų.
Ir nieko čia blogo. Kaip ir nieko blogo norėti pasiekti kaip galima platesnes TV žiūrovų auditorijas. Ir, manau, kad ypač svarbu valstybės šventės transliacijos metu pasiekti tuos, kurie galvoja, kad per kovo 11- ąją reikia valgyti daug blynų. Bet gal „inicijuoti“ juos į šį, sąmoningesnių piliečių, pasaulį, šviesti bei pratinti švęsti svarbias datas galima ir nebūtinai kartelę nuleidus iki lopšelinukų lygio?
Juk daugiau nei prieš dvidešimt metų, sausio 13-ąją, ginti savo valstybės stojo įvairiausių socialinių sluoksnių atstovai - jie, nepriklausomai nuo gyvenamosios vietos, tautybės, išsilavinimo ar statuso, tuomet jautė ir girdėjo vienodai. Tai kodėl galvojame, kad šiandien meilės savo šaliai išpažinimo tekstai ir muzikos tonacijos turi būti tokios skirtingos šioms skirtingoms nacionalinės televizijos žiūrovų auditorijoms? Iš tikrųjų taip blogai vertiname žiūrovus prie TV ekranų? Tai kodėl eteryje ir Vilniaus Katedros aikštėje taip akivaizdžiai valstybę padalinote į dvi skirtingo mentaliteto Lietuvas?
Tokios šventės labai reikalingos. Jos turi nešti džiaugsmą, mobilizuoti ir stiprinti pasididžiavimą savo valstybe. Bet jos atlieka savo užduotį tik tuomet, kuomet suskamba žiūrovų ausyse ir širdyse. Vienija juos ir įkvepia bendrumui. Tas įmanoma, kuomet organizatoriai elgiasi atsakingai ir patys girdi tiek ausimis, tiek širdimi. Šį kartą jų ausys ir širdys buvo kurčios.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!