Atsakymas į klausimą – ar Lietuva per šį nepriklausomybės laikotarpį vystėsi optimaliu būdu? yra – ne. Susikaupė daugybė problemų ekonomikoje, teisėsaugoje, sveikatos apsaugoje, švietime ir t.t., jos dažnai aptariamos ir čia ne vieta pradėti jas detalizuoti. Bet kai ką galima ir paminėti.
Akis bado toks faktas – net geriausiais ekonomikos klestėjimo metais Lietuva nesugebėjo turėti nedeficitinio biudžeto. Vyriausybės kurtos „Saulėlydžio“ komisijos pademonstravo didelį neįgalumą. Nors startinės sąlygos buvo vienodos, tačiau Lietuva atsiliko nuo Estijos „pagal visus parametrus“ – bendrąjį vidaus produktą 1 gyventojui (BVP), atlyginimų ir pensijų dydį, korupcijos mastus ir visur kitur, išskyrus krepšinį. Dauguma Lietuvos žmonių nepatenkinti savo valstybe.
Per nepriklausomybės laikotarpį neatsirado politinės partijos, kuri būtų sugebėjusi įgauti didelį visuomenės pasitikėjimą. Gerai žinoma kokie partijų, Seimo ir Vyriausybės reitingai. Prisiminkime, ar ne Seimas kartu su Vyriausybe priėmė teisinius aktus, kurie leido kilnoti žemę, gauti tokias motinystės/tėvystės pašalpas, kad į šiuos reikalus tenka įsikišti prokuratūrai? Matant tokius ir panašius sprendimus net atsiranda noras pamąstyti apie Seimo narių protinius sugebėjimus.
Stebint visą situaciją „iš šono“ atrodo, kad Lietuvai reikia „naujų vėjų“. Dabartiniame valstybės raidos etape Lietuvai būtų naudinga, jeigu atsirastų politinė partija (nebūtinai nauja), norinti paskelbti ir įgyvendinti tokius nacionalinius tikslus:
1. Pasiekti, kad Lietuva patektų į turtingų šalių kategoriją, t.y. pasiekti, kad BVP viršytų 25000 eurų ribą (2008 m. buvo 17800 USD, Estijoje – 21400 USD);
2. Pasiekti, kad Lietuva patektų tarp mažiausiai korumpuotų šalių, t.y. korupcijos suvokimo indeksas (KSI) viršytų 7,5 ribą (šiuo metu – 4,9, Estijoje – 6,6).
Nereikia turėti daug nacionalinių tikslų, reikia susikoncentruoti ties pora tikslų ir padaryti viską, kad jie būtų pasiekti. Nacionaliniai tikslai yra priemonė, verčianti politikus ir valstybės veikėjus priimti reikalingus racionalius sprendimus, tautą konsoliduotis, suprasti „kur einame?“, suvokti, kad pasiekus šiuos tikslus visiems bus geriau. Sudėtingose situacijose, kai sunku surasti optimalų sprendimą, labai verta panagrinėti kiek toks ar kitoks sprendimas prisidės prie nacionalinių tikslų pasiekimo, o gal atvirkščiai – trukdys. Nacionaliniai tikslai yra laikino pobūdžio, juos pasiekus reikia naujų tikslų.
Pirmasis tikslas reiškia, kad Lietuva turi pasiekti tokią padėtį, kada nebereikės nuolat dejuoti apie tai, kad sunku gyventi, maži atlyginimai ir pensijos, neturime lėšų stadionui ir baseinui, negalime nupirkti vaistų, nėra už ką nupirkti gaisrininkams mašiną ir t.t. ir t.t. Tokie lietuviški dejavimai yra begaliniai įgrisę ir reikia ryžtingų žingsnių padėčiai pakeisti. Rašoma, kad Lietuvos įvaizdžiui užsienyje kurti išleista apie 60 mln. Lt. T.y. beprasmiškai išleisti pinigai, nes kiekvienas rimtas užsienietis pasižiūrėjęs mūsų BVP ir KSI rodiklius mato, kad šiai valstybei dar toli iki normalios vakarietiškos valstybės ir jokie įvaizdžio „figos lapeliai“ to įspūdžio nepagerins. Daug prasmingiau būtų buvę už tuos pinigus suremontuoti mokyklas ar ambulatorijas.
Valstybės, kartu ir jos piliečių, praturtėjimui matosi 2 keliai:
1) Skatinti pramonės ir paslaugų sritis, kurios: a) sukuria didelę pridėtinę vertę; b) didžiąją produkcijos dalį eksportuoja, t.y. jų produkcija konkurencinga tarptautinėje rinkoje; c) sparčiai auga. T.y. aukštųjų technologijų ir ne tik jų sritys. Lietuvoje yra tokių sričių, tačiau jų dalis ekonomikoje nedidelė. Skatinti – reiškia, kad šios sritys oficialiai paskelbiamos prioritetinėmis (taip daryti leidžia valstybės teisė įgyvendinti savo politiką), joms nukreipiama didelė dalis ES Struktūrinių fondų lėšų, priimamai teisiniai aktai, palengvinantys jų veiklą, skatinantys užsienio ir vietines investicijas į šias sritis, sudaromos sąlygos, skatinančios mokslo institucijas prisidėti prie šių ūkio šakų plėtros ir pan.
2) Pritraukti didelę pridėtinę vertę kuriančias užsienio investicijas. Valstybei labai naudinga turėti įmones, kuriose didelė pridėtinė vertė sukuriama dėl labai sudėtingos technologinės įrangos (pvz. Mažeikių „Orlen Lietuva“, „Achema“ ir kt.). Tačiau tokių įmonių įkūrimas kainuoja taip brangiai, kad Lietuvoje nėra ir artimiausioje ateityje greičiausiai nebus vietinių resursų jų steigimui. Valstybės organų pareiga yra intensyviai ieškoti visame pasaulyje tokių investuotojų, sudaryti patrauklias sąlygas jų veiklai, rengti vietinį aukštos kvalifikacijos personalą, reikalingą naujai įsteigtų įmonių veiklai, etc.
Minėtos priemonės nėra didelis atradimas, o bėda tai, kad jos labai prastai įgyvendinamos. Tuo Lietuva ir skiriasi nuo kitų, greičiau progresuojančių, dinamiškų valstybių. Mūsų ūkinė politika neturi racionalių gairių bei kriterijų galimų alternatyvių sprendimų įvertinimui, todėl yra neefektyvi, dažnai valstybės kontroliuojamos lėšos nukreipiamos kraštui mažai naudingai veiklai. Suprantama, kad valstybės praturtėjimas nėra pasiekiamas labai greitai – tam reikia nemažai metų rimto darbo, o dabar reikia apsispręsti, kad būtina kryptingai siekti tikslo – praturtėti. Perspektyva gera – didindama aukštos pridėtinės vertės verslo dalį ūkio struktūroje, Lietuva gali patekti į turtingųjų šalių grupę. Plačiau šiuo klausimu rašoma straipsnyje - M. Drapako „Kaip Lietuvai tapti aukštos gyvenimo kokybės šalimi“, DELFI, 2009-10-12. Kai valstybė turtinga išsprendžiamos arba bent lengviau sprendžiamos visos kitos problemos – švietimo, sveikatos, socialinės apsaugos, kultūros ir kt., o gatvėse daugiau žmonių, kurie šypsosi. Tarp kitko, maloniau matyti standartinę, dirbtinę šypseną, negu natūralų paniurusį veidą. Bet kokia šypsena kelia nuotaiką ir gerina sveikatą.
Kitas tikslas yra korupcijos suvaldymas. Neginčijamas faktas, kad korupcija Lietuvoje yra per daug išsikerojusi, labai trukdo verslui, gadina valstybės įvaizdį pasaulyje, atstumia investuotojus ir t.t. Valstybė gali rasti gerų įrankių šiai problemai spręsti, jeigu rimtai tuo užsiimtų. Kai ką galima trumpai paminėti. Politikų kalbose, žiniasklaidoje dažnai galima girdėti, kad „svarbu ne bausmės dydis, o jos neišvengiamumas“. Deja, tai visiška nesąmonė.
Įsivaizduokime, kad Lietuvoje nustatytos nedidelės bausmės už bet kokius nusikaltimus pvz. iki 12 mėnesių kalėjimo. Būtų pasiektas totalinis bausmės neišvengiamumas, nes nusikaltėliai daug nesislapstytų, nesunkiai atsėdėtų savo trumpą terminą ir po to kiltų naujiems „žygiams“. Iš tikrųjų, būtent bausmės dydis labiausiai baido nusikaltėlius. Tai įrodo ir toks faktas – žymiai padidinus bausmes už eismo taisyklių pažeidimus autoįvykių ir juose žuvusiųjų labai sumažėjo.
Uzbekistane įvedus bausmę už automobilio vagystę – 10 metų kalėjimo, vagysčių skaičius greitai sumažėjo keletą kartų. Todėl ir už korupcines veiklas bausmės turi būti gerokai padidintos ir būtų ypatingai pravartu taikyti dideles finansinio pobūdžio bausmes. Kodėl neįvedama paprasta tvarka – valstybės tarnautojas už korupcinę veiklą turi prarasti galimybę dirbti valstybės tarnyboje iki gyvenimo pabaigos? Senaties terminą už korupcinius ir ekonominius nusikaltimus reikia pailginti iki 25 metų. Maždaug prieš 10 metų, norėdamas registruoti nekilnojamąjį turtą, jo savininkas turėjo pateikti pažymas apie gautas pajamas. Dabar to nebereikia, ar ne dėl to, kad būtų lengviau įteisinti nelegalias pajamas? Aišku, kad čia ne vieta dėstyti ištisą antikorupcinę programą, tam reikia atskirų publikacijų.
Suprantama, kad kova su korupcija yra labai sudėtinga, kyšininkavimo veiksmą sunku įrodyti (buvo daug kalbama apie „poną 5 %“, tačiau – jokių įrodymų). Reikalingos įvairios priemonės – griežtos bausmės, korupcijai atsparios tvarkos sukūrimas (pvz. viešųjų pirkimų sferoje ir kt.), visuotinio nepakantumo korupcijai ugdymas ir kt. Jų atsirastų jei tik būtų tikras noras pasiekti tokį nacionalinį tikslą. Beje, klausimas – kodėl Estijoje policininkai kyšių neima?
Prie Estijos politikos sėkmės nemaža dalimi prisidėjo ir jos pragmatiškumas. Deja, tai nebūdinga Lietuvai. Pragmatizmo nereikia painioti su savanaudiškumu – tai visai skirtingos sąvokos. Pragmatiko priešingybė yra romantikas. Pragmatikas, priimdamas sprendimus, įvertina jo praktines pasekmes ir renkasi optimalų variantą. Skirtingai nuo jo, romantikas vadovaujasi ne reikalo analize, o jausmais ir emocijomis. Pragmatikas mėgsta skaičiuoti, o romantikui skaičiai nuobodūs, jis juose painiojasi, jam milijonas ir milijardas yra tas pats. Valstybei reikalingi ir romantikai ir pragmatikai. Lietuvos romantikai 1831 ir 1863 metais dalyvavo sukilimuose, o tais pačiais laikais Estijos pragmatikai apie tokius dalykus net negalvojo, kadangi aiškiai matė, kad caro kariuomenės įveikti nepavyks.
Rezultatai – Vilniaus universitetas buvo uždarytas, o Tartu universitetas klestėjo, Estija nacionalines dainų šventes rengia nuo 1869 m., o Lietuva – tik nuo 1926 m. Tačiau 1990 m., būtent romantikų pastangomis buvo iškovota nepriklausomybė. Dabartiniais laikais valstybės reikalų tvarkyme matosi per daug romantiškų ir per mažai pragmatiškų sprendimų. Kaip sakoma „nors dainuojanti revoliucija seniai pasibaigė, bet kai kurie revoliucionieriai vis dar dainuoja“. Stebint Seimo darbą atrodo, kad nemažą jo narių dalį, gal ir daugumą, sudaro ne pragmatikai ar romantikai, o savanaudiškos veiklos dideli meistrai.
Vienas žymus ir tikrai gerbiamas valstybės veikėjas kalbėjo maždaug taip: „ką pasirinksime – ar pigių dujų vamzdį, ar laisvę?“. Pragmatiko atsakymas būtų toks – žinoma, kad laisvę, nes laisvė yra aukščiausio lygio vertybė. Tačiau pragmatikas tuoj pat imtųsi šią dilemą analizuoti. Ar iš tikrųjų šiais laikais valstybei, NATO ir ES narei, gresia laisvės praradimas? Akivaizdu, kad negresia. Matomai klausimas turėtų būti patikslintas taip: „ką pasirinksime – ar pigių dujų vamzdį, ar laisvės praradimo baubą?“. Pragmatiko atsakymas – žinoma, kad dujų vamzdį ir, kaip sakoma, nereikia mūsų gąsdinti. Apie pragmatišką užsienio politiką žr. straipsnį - M. Drapako „Apie Lietuvos užsienio politiką“, DELFI, 2009-08-17.
Jos esmė trumpai išreiškiama lordo H. Palmerstono žodžiais „mes neturime nei amžinų draugų, nei amžinų priešų, amžini tik mūsų interesai“. Lietuvos užsienio politikos esmė turi būti jos ekonominių interesų gynimas. Ir nereikia bijoti „eiti su velniu obuoliauti“. Ne baudžiauninkai esame, ir ant pečių turime galvą, o ne puodynę. Vieni tautiečiai verslininkai bijo kinų, o kiti steigia savo įmonių filialus Kinijoje ir siunčia pelną į Lietuvą.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!