Skaitytoja Virga dalinosi savo emocijomis.
„Jaučiuosi blogai. Esu trijų vaikų mama. Kai sužinojau apie prasidėjusį karą labai išsigandau. Kiekvieną dieną verkiu. Man labai skauda dėl žmonių kurie turi tai išgyvent. Mirštantys žmonės ir vaikai, atskirtos šeimos, suniokoti namai. Man plyšta širdis.
Atrodo išsiimčiau ją, kad tik baigtųsi karas. Kad sugrįžtu užgesusios gyvybės. Kiekvieną dieną prašau Dievo pagalbos Ukrainai. Kad tik kuo mažiau nusineštų gyvybių, kad kuo greičiau baigtųsi šis košmaras. Man sunku, bet ką išgyvena tie žmonės kurie bėga iš savo šalies, kurie neteko savo artimųjų, tai yra žiauru ir žodžiais nenusakoma. Šią kovą turi laimėti gėris!
Taip ir bus. Praktiškai visas pasaulis palaiko Ukraina ir jai padeda. Ukrainos Prezidentas likdamas savo šalį parodė didelę drąsą ir tai nuostabu. Žmonės kurie kovoja, kad apgintų savo Ukraina yra didvyriai. Ir tepadeda Jiems Dievas. Slava Ukraina“- rašė Virga.
Skaitytoja Erika teigė, kad su šiomis mintimis padunda ir užmiega.
„Kasdienės aktualijos. Mintys. Dvejonės. Susikaupimas. Manau, kaip ir daugumos vakar, šiandien, anksčiau ir dabar. Galvose. Širdyse. Užmiegame su mintimis ir pabundame su mintimis kas? Kaip? Kiek? Ir daugybe kitų. Juk visi tokie patys. Visi žmonės, visi lygūs ir visi turime vietą po saule. Bėgi, dirbi, skubi, bet tuojau minutė kita ir akimirka sustoja. Negali nuvyti minčių šalin, kirba begalinis noras domėtis, kaip ten visi?
Gal toli nuo mūsų, gal arti. Bet silpnumo minutėlės ir keistas laikinumo šešėlis kažkur vis šalia šmėžuoja. Atrodo, gal neverta, bet pamąstai o kas, jeigu? Netikiu, kad yra zuikių drąsuolių šiomis dienomis kitaip dėliojančių savo du pusrutulius.
Visiškai nejučia atsiveria širdyje ir mintyse pojūčiai, vertybės, suvokimas. Visi kitokie, negu kasdien. Susimąstai kam bevertė puikybė, išdidumas, siekis nepasiekiamo bet kokia kaina. Nenumaldomas noras bendrystei, artumui. Tai nubėgi pamojuoji kaimynui, tai parašai senam pažįstamui, tai vis dažniau nubėgi apkabini artimuosius. Ar ne tokios kasdienės aktualijos?“ – dalinosi Erika.
Skaitytojas Petras teigė, kad jei reikės, stos į kovą.
„Šlovė Ukrainai. Man 72 metai. Trokštu kovoti už Ukrainos žmones... Jeigu pritrūks karių, atvyksiu ir aš.“ – sakė Petras.
Jei norite ir jūs pasidalinti savo nuomone ir savijauta apie karą Ukrainoje rašykite mums pilieciai@delfi.lt
