Taigi, esu moteris – man daugiau nei 50 metų. Esu energinga, jaunatviška - niekas netiki , kad man tiek metų. Daug metų dirbau žemesnės grandies vadove žinomose Lietuvos įmonėse. Mano pavaldiniai mane gerbė ir gerbia, to negaliu pasakyti apie aukštesnę įmonių valdžią. Visada stengiausi laviruoti tarp dviejų ugnių – kad būtų gerai mano darbuotojams, bet kartu ir įmonei. Bet to įgyvendinti, pasirodo, neįmanoma.
Jeigu pažadi darbuotojams, kad įvykdžius iškeltus tikslus gaus premiją , aukštesnioji valdžia visada ras būdų, kaip tos premijos neišmokėti ir dar padidinti tikslus. Ir tokia ta pasaka be galo – tikslai kyla, darbo daugėja, o kaip motyvuoti darbuotojus, yra padalinio vadovo reikalas. Galų gale pasakiau sau „STOP“. Nusibodo nuolatinis stresas, įtampa, nepaisyti darbuotojų ir mano nuomonės. Supratau, kad tose įmonėse, kuriose dirbau, nereikalingi mąstantys, turintys žmogiškų savybių žmonės. Reikalingi tik zombiai, kurie vykdo visus įsakymus be jokių klausimų, diskusijų ir jausmų. Taškas.
Kad atsakyčiau į pagrindinį klausimą „Kodėl aš emigruosiu?“, dar turiu pasakyti, kad bandžiau ieškoti darbo Lietuvoje. Užpildžiau CV visuose pagrindiniuose darbo paieškos portaluose Lietuvoje, užsiregistravau darbo biržoje. Mano „nedarbo“ darbo diena prasideda nuo naujų darbo skelbimų peržiūros internete. Ieškau darbo ir siunčiu savo CV tik ten, kur aš esu įsitikinusi, kad sugebėsiu dirbti tą darbą. Turiu patikslinti, kad kol kas ieškojau darbo, kuris reikalautų mano turimų žinių ir patirties. Gal vadybininkės, gal nedidelio padalinio vadovės. Rezultato kol kas nėra. Nei vieno skambučio.
Matau, kaip dauguma skaitytojų purkštauja – „ užsimanė sena boba tokių darbų, varyk dirbti valytoja ar pardavėja“. Taip tikriausiai galvoja ir darbdaviai, pamatę mano gimimo metus CV ir toliau net nebandantys skaityti, kas ten parašyta. Žinoma, pardavėja galiu įsidarbinti nors ir šiandien. Bet tada pradedu svarstyti: jei aš galiu dirbti tik paprastą darbą, tai kam man jį dirbti už 900 litų, jei aš galiu jį dirbti už 4000 Lt?
Išsiunčiau CV įmonėms, kurios užsiima įdarbinimu užsienyje ir iš karto aplankė sėkmė. Pasipylė skambučiai su pasiūlymais. Suprantu, kad taip įmonės uždirba, suprantu, kad būna nesėkmingų istorijų ir ne visiems išvažiavusiems gerai sekasi. Asmeniškai žinau ir sėkmės, ir nesėkmės istorijų. Bet iš didelės gausybės mūsų emigravusių tautiečių, manau, daugiau yra sėkmės istorijų, kai žmonės užsidirba, susitaupo, pakeičia savo gyvenimą, kai jau Lietuvoje nebeturėjo jokių vilčių geresniam gyvenimui.
Nieko naujo aš nesugalvosiu, bet dar kartą noriu priminti visiems žinomą faktą – jei tau daugiau nei 50 metų, Lietuvoje tavo perspektyvos liūdnos. Jeigu dirbi, tai turi įsikibęs laikytis savo darbo vietos ir, gink dieve, nebandyti kažko keisti, netgi jei darbas tau tapo kančia.
Taigi sudėliojau visus pliusus ir minusus ir nusprendžiau – emigruosiu. Ir ne tik dėl didesnio atlygio, tiesiog dėl kitų galimybių, dėl naujų potyrių ir išbandymų. 50 metų yra lūžis, kai vaikai jau suaugę ir savarankiški, šeimos, kokią įsivaizduoju, nebėra, ir norisi pagaliau gyventi dėl savęs – pakeliauti, daryti tai, ko niekada nedariau, bet norėjau. Noriu išeiti iš savo patogumo zonos ir išbandyti save. Neatmetu ir varianto savanoriauti Azijoje ar Afrikoje.
Linkiu visiems laiku sustoti ir pagalvoti, ar esi patenkintas savo gyvenimu, darbu, ir neplaukti pasroviui.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!
Kviečiame išvykusius, grįžusius, gyvenančius Lietuvoje pasidalinti savo patirtimi ir istorija.
Jūsų minčių laukiame el.paštu pilieciai@delfi.lt su prierašu „Emigracija“.
Savo mintimis taip pat galite pasidalinti žemiau: