Kadangi pinigų man proto ribose pakanka, vaikų neauginu, medžių nesodinu ir artimiausiu metu namo neplanuoju statyti, tas trečiasis paaiškinimas apie savęs realizaciją man labiausiai prie širdies.
Tuo labiau, kad laikausi nuomonės, kad beveik visur galima susikurti savo komforto zoną. Todėl kad ir kur bebūčiau, visada stengiuosi naujos ir įdomesnės veiklos prasimanyti.
Kodėl prabilau apie emigraciją? Ogi todėl, kad šiemet baigiau mokslus universitete. Sakysit, kaip susijusios šios dvi sąvokos, gal mano logikoje yra spragų? Aš irgi nesuprantu, kuo jos turi sietis, bet pagal bendrus standartus pasirodo, kad visi, baigę universitetus, turintys aukštąjį išsilavinimą kišenėje keliaudavo lenkti kuprą į Skandinaviją arba dirbti maisto nešiotojais į Airiją, Londoną.
Ten buvo įprasta iškasus aukso kasyklas, nusivarius nuo kojų, išnirus iš devintos odos, galiausiai pasiėmus paskolą nusipirkti namą, o tada skraidyti į Lietuvą taisyti prakiurusių dantų bei pašlijusios sveikatos.
Baigusi universitetą turėjau minčių su sulankstytu diplomu užantyje kur nors trauktis. Bet staiga supratau, kad emigracija yra visai nebemadinga. Kur jau nemadinga – emigracija yra pasenusi kaip kokia dinozauro iškasena.
Juk kiek naujų verslų Lietuvoje kuriama, kokius gražius „Investuok Lietuvoje“ filmukus apie verslo plėtrą Lietuvoje sukuria. Todėl pasirodo, kad pasilikti Lietuvoje ir čia ko nors imtis, tą patį devintą prakaitą braukti pasidarė stilinga. O argi aš galiu elgtis nemadingai? Negaliu. Štai jums ir atsakymas į pavadinime užduotą klausimą.
Todėl pradėjau svarstyti, jog aš save puikiai realizuoju ir išreiškiu Lietuvoje. Darbas lieka darbu, kol kas, kaip minėjau, namo nestatau, todėl gyvenimui sau ir keliavimui pakanka.
Svarbu tai, kad Vilniuje yra ir mėgstamas užsiėmimas, kuris man ne tik padėjo susikaupti ir magistrinį darbą parašyti, taip pat padeda po darbų atsipalaiduoti. Mylimų merginų choras „ViVa“ visada kantriai laukia, šilta muzikos atmosfera nepaleidžia. Bet kada, bent trumpam paliekant Vilnių ir darant dainavimo pertrauką, sugelia širdį, jog negalėsiu eiti į dainuoti.
Mano choro magija pasklinda ir atlaisvina užspaustą kasdienybės stresą, todėl aš negalėčiau jo iškeisti į nieką. Čia dainuodama įsitikinau, kad tik nuosekliu darbu, pasitikėjimu viena kita ir meile muzikai (arba tiesiog meile, tam, kuo užsiimi) galima pasiekti daug daugiau nei kas nors išdrįstų pagalvoti.
Pasilikite savo nebemadingas braškes ir morkas Švedijoje sau, aš geriau po darbų maloniai paklaidžiosiu Vilniaus senamiesčio skersgatviais ir eisiu toliau dainuoti į mylimą chorą.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!
Kviečiame išvykusius, grįžusius, gyvenančius Lietuvoje pasidalinti savo patirtimi ir istorija.
Jūsų minčių laukiame el.paštu pilieciai@delfi.lt su prierašu „Emigracija“.
Savo mintimis taip pat galite pasidalinti žemiau: