Nesinori kalbėti apie blogus dalykus. Karas yra blogis ir taip. Bet labai noriu pasakyti, kaip didžiuojuosi savo šalimi ir savo žmonėmis. Tokios vienybės Lietuvoje nebuvo labai seniai. Labai gera matyti, kad žmonės susivienijo dėl bendro tikslo – pagalbos kitam.
Kaip ašarodami Lietuvos žmonės atjaučia kenčiančius nuo karo žmones. Kiek daug teikiamos pagalbos. Lietuviai pasiūlo savo namus. Dalinasi, kuo turi ir ko reikia šiuo metu nuo karo bėgantiems. Verslininkai nutraukia ryšius su Rusija. Mūsų sportininkai grįžta namo ir atsisako galbūt ir labai jiems pelningų kontraktų. Visa tai parodo, kokia mes maža, bet visgi didelė tauta.
Visi prisideda, kuo gali. Mano giminaitė užsirašė į Raudono Kryžiaus savanorius. Draugė pradeda mokytis būti paramedike. Verslai aukoja pinigus. Žurnalistai dalinasi naujienomis. Visi, kas gali kuo nors prisidėti, tą ir daro. Ar vis dar sakysite, kad mūsų tauta nedraugiška? Tokios žiaurios situacijos parodo, kiek daug gėrio mumyse yra iš tikrųjų.
Taip pat esu sužavėta ir mūsų šalies vadovais. Jie drąsiai remia Ukrainą ir siūlo sankcijas agresoriui. Be baimės, principingai.
Žavi ir nepaprastai drąsi ukrainiečių tauta. Kaip vyrai, palikdami Lietuvoje savo šeimas, grįžta į Tėvynę jos ginti. Šalies vadovas, prezidentas Vladimiras Zelenskis rodo nepaprastą drąsą ir pilietiškumą. Jis eina kartu su savo tauta gintis nuo okupantų. Vaizdo įrašuose matome, kaip namų gyventojai šluoja nuo sprogimų išdužusių langų šukes. Žurnalistė, pasakodama apie situacija, sekundei nutyla, tada sako: „Atsiprašau, buvo sprogimai, tęsiu...“ Tėvai su vaikais slepiasi metro stotyse. Nepažįstu nė vieno žmogaus, kuris per šias kelias dienas nė karto neverkė.
Visi šie vaizdai ir istorijos sukrečia. Supranti, kokia laisvė yra trapi ir kaip stipriai reikia ją saugoti. Aš tikiu, kad su tokia vienybe pasaulyje mes nugalėsim visus agresorius ir bepročius, kurie neturi jokių ribų. Slava Ukraini!
