Šviesos greitį įgavusi komunikacija, sunkiai aprėpiamos ir lengva ranka pasiekiamos informacijos srautai veda į paviršutiniškumą ir vėl, dar kartą – tolyn nuo savęs. Ir gyvename tarsi dreifuodami, tarsi pametę savo vidinio kompaso rodykles.
Dėl taip trokštamo patogumo sunaikinome gamtą ir iškeitėm ją į greito ir vartotojiško pasaulio atributus. Per didelės distancijos tarp žmogaus ir gamtos rezultatas – sudrumsta proto ramybė. Jai save įkrauti iš naujo reikalinga tyla ir pauzė, tačiau sustojame dažnai tik tada, kai priartėjame prie akligatvio. Šiuo atveju, esame priversti sustoti, nes kelias toliau baigiasi.
„Gyvenimas tik vienas“ – šiuolaikinio žmogaus devizas. Tad bėkim, skubėkim, lėkim užkariauti tiek įvairių galimybių ir pasirinkimų teikiantį pasaulį. Visai nesvarbu, kad didelė dalis taip trokštamų „teritorijų“ nieko tvaraus į gyvenimą neatneša. Bet juk esam pagaliau laisvi, ar ne? Tik bėda ta, kad per didelė laisvė veda į kur kas didesnę nelaisvę.
Amžinos ištikimybės priesaika feisbukui ar instagramui – dar vienas šiuos laikus manifestuojantis idealas. Mat be išorinio triukšmo jaučiuosi kaip dykumoje, o šioje vietoje juk nesublizgėsi prieš kitus. Tenka atsigręžti į save, bet bėda ta, kad geras ir gražus jaučiuosi tik per kitus, todėl jie man ir reikalingi labiau, nei veidrodis mano vonioje ar spintoje. Galiausiai, kokia diena be nors vieno patiktuko socialiniame tinkle, prilygstančiam mano pergalei vartotojiškame, skubančiame ir išoriniais blizgučiais besipuikuojančiame pasaulyje?
Net nekyla mintis suabejoti taip lengvai preinamu šios pergalės skoniu, o ir save pozicionuoti trokštamu rakursu dar niekada nebuvo taip paprasta. Laimei, feisbukas ar instagramas neįgalinti matyti, kur link krypsta mano vidinis pasaulis. Jis čia – tabu. Mat svarbu forma, ne turinys. Juk jau seniai tapo įprasta į klausimą „Kaip sekasi?“ atsakyti ne kažkaip kitaip, o tik „gerai“.
„Viskas yra gerai“ kaukė yra šiuolaikinio aprangos kodo privalomas aksesuaras. Tačiau seniai žinoma: savęs neapgausi, nuo savęs bėgti taip pat nebėra kur. Akligatvis.
Gyvenimas tik vienas. Net jei taip ir yra, jis toks – kita prasme. Gilesne. Tada ir pasaulėžiūros vektoriai nekrypsta į akligatvį.
