Santuokų rūmai. Pabroliai ir pamergės staiga dingo, liudininkė išbėgo jų ieškoti. Mūsų, jaunųjų, klausia: tuokiatės be liudininkų? Na, liudininkė grįžo, bet pamergės ir pabroliai neatsirado. Na, ceremoniją praleido. Čia, beje, paslaptis.Fotosesija. Daug fotografavomės Vilniaus centre, tad nieko nuostabaus, kad... na, kelias merginas, tuo pačiu ir mane, nuotaką... prispyrė į tualetą.
Užėjome į pirmą pasitaikiusią kavinę, prašomės, kad leistų pasinaudoti tualetu. Ne, tai galima padaryti tik lankytojams. Sakom, kad galim sumokėti, - netinka. Sakom, jei nusipirksim kavos puodelį, ar tuomet leis - ne, tuomet tik viena galės eiti. Na, kankinomės toliau.Šventę atbuvom, svečiams kaip ir linksma buvo, išvykom medaus mėnesiui į Koso salą. Abu jaunavedžiai sergantys, kosėja sau ramiausiai paplūdimy.Oro temperatūra plius 30 (kūno temperatūra, matyt, 39).
Vaikštom sau, žvalgomės, nusiperkam bilietus į kitą - Nisyros salą. Dėl linksmumo. Į ugnikalnį pasižiūrėti. Išplaukiam, gražu, mėlyna... Išlipam iš laivo, dvejojam, ar į kainą įėjo bilietas autobusui. Matydami, kad visi žmonės, plaukę laivu kartu, lipa į autobusą, nieko nerodo, nieko nemoka. Na, mes irgi.Važiuojam, gidė sako, kad kažkas dviese neturėtų būti šiame autobuse, nes per daug žmonių, praėjo pro mus, sako, kad mes tikrai iš jos autobuso. Kviečia vardais, mūsų nepamini, bet pasirodė, kad lyg ir tikrai ne visus išvardijo, tai nieko ir nesakėm.
Žvalgomės, juokiamės, gal lietuviai „suekonominti“ nusprendė ir įlipo. Pusvalandukas ir štai - mes jau prie ugnikalnio. Prie mūsų prieina gidė ir sako, kad vis dėlto mes ne iš jos autobuso. Sakau: o ką daryti? Mes galim dabar sumokėti. Sako, kad neee, netinka, nes mes, matyt, esam už viską sumokėję. Svarbiausia, klausimas: kodėl jūs nepasakėt, kad jūsų vardų nepaminėjom? Atsakyti, pripažįstu, nebuvo ką. Sakau, tai ką mums dabar daryti? Ji sako: nežinau, pagalvosim ir nuvarė mus į šoną, kad neitume su jos grupe. Nuotaika dingsta, apžiūrim ugnikalnį, ir galvojam, ką čia dabar daryti. Žiūrim, išvažiuoja mūsų - ne mūsų autobusas. Ai, - sakau, grįšim pėsčiomis, daugiau pamatysim. Vyras sutinka.
Na, pasileidžiam į kelionę. Einam sau ratais, kylam į kalną, žiūrim, kad toloka pėsčiom eiti. Visi, kas pravažiuoja, pypina mums, žiūri nustebę, matyt, niekas ten pėsčiomis nevaikšto. Ir staiga vyras sako: gal lipam pro kalną? Bus arčiau, užlipsim, o paskui ten jau kelias bus, liks tik nusileist. Na, gerai sakau, lipam. Strykt pastrykt, alpinistai su šlepetėm, lipam akmenukais, šiems pasibaigus, už medelių pasilaikom, gražiai vienas kitam ranką paduodam. Randam kaukolę (gal ožkos), juokiamės, kad kažkam, matyt, nepavyko į kalną įlipti.
Lipam lipam, darosi sunkiau, prabunda moteriška intuicija, sakanti, kad gal geriau leistis žemyn, vyras sako, kad neee, nebe daug beliko. Na, lipam toliau, baigėsi ne tik medeliai, bet ir šapeliai, už kurių galima pasilaikyti. Nepasiduodam. Žvyras byra, alkūnės ir keliai tarkuojasi, ėmiau slysti nebe juokais. Na, siaubo elementų buvo, bet čia juk linksma istorija. Leidomės žemyn. Kaip užlipom, turbūt nė vienas mūsų nebegalėjo atsakyti, nes nusileisti nebeatrodė taip paprasta. Norėjau kviestis pagalbą, bet mintis, kad mus rodys per vietines žinias, nuo šios minties atbaidė („du lietuviai, nusprendę sutrumpinti kelią“...).
Nusileidom savarankiškai. Žinoma, tokiam „shortcut'ui“ sugaišom apie 2 valandas, ir supratom tikrąją patarlės „nemesk kelio dėl takelio“ prasmę. Nežinau, ar būtume spėję į laivą (tikriausiai - ne), tačiau važiavo kažkoks autobusas su gailestinguoju vairuotoju, kuris sustojo, ir be jokių klausimų liepė lipti. Va, tuomet ir pajutau, ką reiškia gėda: suknelė šapais aplipusi, kojos rankos apibrozdintos, prakaitas varva, veidas žemėtas... Vyras sako: nekalbėkim lietuviškai.
Į laivą spėjom, tik nežinau, ar „suekonominome“ nepirkę autobuso bilietų, ar ne...
--O koks kuriozas nutiko per Jūsų vestuves? Pasidalinkite savo istoriją! Siųskite ją el. pašto adresu pilieciai@delfi.lt su prierašu „Vestuvės“ iki spalio 31 d. ir laimėkite šaunius prizus!