Bet pradėkim iš pradžių. Skaistė Narbutaitė, baigusi Jėzuitų gimnaziją, įstojo į Keele universitetą, specialybė – verslo ir žmogiškųjų išteklių vadyba. Gavusi bakalauro laipsnį, pradėjo dirbti rinkodaros sferoje, kompanijoje „SPS Envirowall“. Pakalbinkime ją, juk įdomu sužinoti, kiek reikėjo motyvacijos ir noro nueiti tokį kelią...
- Kokiais įspūdžiais gali pasidalinti jau baigusi Keele universitetą?
Modulių, kuriuos buvo galima pačiam pasirinkti, spektras itin didelis, todel rinkausi tai, kas mane is tiesų domino. Prie vadybos ir įvairių ekonomikos modulių pasirinkau ir vokiečių kalbos modulius. Beje, kadangi šiuo metu dirbu rinkodaros sferoje, rudenį taip pat pradėsiu rinkodaros magistro neakivaizdines studijas, kurias finansuos kompanija.
Galiu taip pat pasidžiaugti, kad Keele universitete visi dėstytojai buvo labai geri, draugiški, noriai bendraujantys su studentais. Jie išties stengėsi gerai paruošti studentus, kadangi baigus bakalauro studijas, konkurencija nežmoniškai didelė ir aukštas bakalauro laipsnis labai gelbsti norint patekti i geras darbo vietas.
- Ką galėtum papasakoti apie bendramokslius kurse, tautinę sudėtį? Kokie iš tikrųjų britų santykiai, bendravimas su emigrantais?
- Visiems užsieniečiams studentams turbūt gerai žinoma, kad universitete galima sutikti įvairiausių tautų žmonių. Su britais galbūt yra sunkiau susidraugauti. Jie taip lengvai užsieniečių neprisileidžia. Žinoma, yra įvairiausių skirtingų britų, vieni lengvai bendrauja, kiti yra uždaresni ir mieliau laiką leidžia tarp savų. Esu sutikus nemažai tokių, kurie nežino, kur yra Lietuva ar kitos Baltijos šalys, yra nemažai manančių, kad Lietuva - tai Afrikos šalis. Galbūt liūdniausia yra tai, kad yra daug tokių, kurie nelabai nori pažinti tai, iš kur tu esi kilęs, todėl dažnu atveju tuo bendravimas ir baigiasi. Tačiau yra ir nemažai tokių, kurie domisi kitomis šalimis, yra apsiskaitę ir bendraujantys. Mano draugas netgi pažįsta vieną britą, kuris klausosi A. Mamontovo ir turi jo dainų įrašų. Tai man kelia šypsnį, stebina ir žinoma, glosto širdį.
Pastebėjau, kad kuo ilgiau čia gyvenu, kuo labiau laisvėja anglų kalba, tuo lengviau yra susibendrauti su britais, tačiau, kaip ir minėjau, tą padaryti nėra labai lengva – vis dėlto tu vis tiek daugumai jų būsi svetimšalis. Tai visiškai normalu, tačiau man nėra itin aktualu bendrauti vien su britais, Didžioji Britanija yra įvairių tautų ir kultūrų margumynas, ir todėl neteikiu itin didelės pirmenybės turėti draugų britų savo draugų tarpe.
- Anglų kalba studijuoti buvo išties nelengva, kaip „persilaužei“?
- Taip, studijuoti anglų kalba nelengva, tačiau aš jau po mokyklos ją gerai mokėjau, tereikėjo persilaužti šnekamojoje kalboje, kadangi norėjau kalbėti visiškai laisvai tam, kad pati gerai jausčiausi. Manęs netenkino kalbėti tiesiog paprastais, minimaliais sakiniais, norėjosi plėsti žodyną ir išmokti dar aiškiau ir greičiau reikšti mintis. Aišku, sėdint namuose ir griaužiant anglų kalbos vadovėlius, laisvai kalbėti tikrai neišmoksi, reikia bendrauti su žmonėmis, galiausiai susirasti bent kokį nors darbą, ir taip labai greitai išmokstama tikroji šnekamoji anglų kalba.
Man tiek studijos, tiek taip vadinami „part-time“ (liet. darbas ne pilną darbo dieną) darbai padėjo labai patobulėti. Žinoma, kiekvienas užsienietis turi savitą akcentą, reikia 10 ar daugiau metų pragyventi Didžiojoje Britanijoje, kad kalbėtum visiškai be akcento, bet esu sutikusi žmonių, išsilavinusių, nemažai pasiekusių, kurie net ir po 10 metų kalba su akcentu ir dėl to nekompleksuoja. Aš apskritai manau, kad akcentas prideda žmogui savotiško šarmo. Svarbiausia, kad žmogus sugebėtų laisvai reikšti mintis ir kad kompleksavimas dėl akcento nesuvaržytų.
- Koks Keele studentų laisvalaikis, pokštai, išdaigos, universitetinės šventės ir jų „after-party“ (liet. veikla po vakarėlio)?
- Ar buvo gaila palikti Keele universitetą ir draugus?
- Universiteto palikti gaila nebuvo, kadangi jau buvau gavusi darbo pasiūlymą Kardife, Velse, ir nekantravau pradėti dirbti ir eiti pirmyn. Gal tik dabar su nostalgija prisimenu, kaip smagu buvo ten studijuoti, prisiminimai iš tiesų labai geri. Niekada ten neturėjau kokios nors neigiamos patirties, visada, jei ir būdavo bėdų, tai būdavo kas iš universiteto darbuotojų maloniai padėdavo ir netgi nuramindavo. O su draugais iki šiol bendrauju, su kai kuriais ryšys jau nutrūko, o su kitais iki šiol gerai sutariu.
Džiaugiuosi, kad turėjau galimybę ten studijuoti, nes ten studentams sudarytos visos sąlygos mokytis, pramogaut ar ilsėtis. Gal netgi Keele galėčiau pavadinti mažu universitetiniu miesteliu, kur aplinka labai gražiai sutvarkyta, visi vieni kitus pažįsta, po paskaitos gali ramiai paskaityti knygą po medžiu ar su bendrakursiais eiti pasivaikščioti į parką. Ten taip pat yra sporto salės, teniso, futbolo aikštės. Trumpiau tariant – studentų rojus!
- Kur teko gyventi tik atvykus į Jungtinę Karalystę?
- Kadangi į Jungtinę Karalystę atvykau kartu su savo draugu Mantu, pradžioje gyvenome turbūt kaip dauguma užsieniečių studentų – teko nuomotis kambarius ir dalintis namu su kitais žmonėmis, kadangi tiek pinigų neturėjome, kad galėtume gyventi taip vadiname „on campus“ - studentų bendrabutyje. Vėliau mums pavyko išsinuomoti atskirą butą. Nors per lubas bėgo vanduo, žiemą sunku būdavo prišildyti patalpas, nes sienos būdavo labai šaltos, prilietus galėdavai jausti, kad sienos šlapios, – sunku patikėti, bet buvome vis tiek laimingi, nes nereikėjo su niekuo dalintis vonia ir kitais buities daiktais, galėjome ramiai studijuoti. Tėvai ir seneliai padėjo kiek galėjo, bet ir patiems teko nemažai dirbti tam, kad išsilaikytume.
- Kokius darbus teko dirbti studijų metais? Kokie įspūdžiai, prisiminimai?
- Tiek Mantui, tiek man studijų metu teko nemažai dirbti. Esu dirbusi įvairiose vietose, tokiose kaip sumuštinių baras, greitojo maisto kavinukė, restoranai, bet ilgiausiai išdirbau viename viešbučio restorane, kadangi darbo valandos man buvo patogiausios, buvo įmanoma viską suderinti, o ir nuo namų iki darbo nueiti užtrukdavo tik 10 minučių. Žinoma, tai vargino, norėjosi visas pastangas dėti vien į studijas, o ir pramogauti, tačiau pinigų visad trūkdavo ir norėjosi užsidirbti daugiau. Tačiau nesigailiu, kad ir studijavau, ir dirbau, kadangi darbe susiradau daugiau draugų, su viena mergina iš Gruzijos ir kita iš Lietuvos iki šiol artimai bendrauju.
Iš esmės, darbas ir kolektyvas patiko, prisiminimai ganėtinai geri, tačiau po dviejų darbo metų pati išėjau iš darbo. Kuo toliau, tuo labiau tapo neįmanoma dirbti. Mano darbdavys buvo irakietis, kuris su savo darbuotojais elgdavosi neatitinkamai, dažnai neišmokėdavo visos algos. Turbūt dauguma emigrantų ir studentų žino, ka reiškia dirbti musulmonų valdomose įstaigose. Beje, kadangi iki bakalauro baigimo buvo likę nedaug ir norėjosi koncentruotis vien ties mokslais, iš darbo išėjau su palengvėjimu.
- Kaip jauteisi gavusi bakalauro laipsnį?
- Koks tai darbas, įmones produktų specifika ir paslaugos?
- Kompanija, kurioje dirbu, tiekia statybinių medžiagų prekes, t. y. sienų šiltinimo sistemas. Jų yra įvairių variantų, prekių spektras tikrai nemažas. Taip pat organizuojame apmokymus kompanijų, kurios perka mūsų prekes ir apšiltina namus, darbuotojams.
Jau vieneri metai kaip dirbu „SPS Envirowall“, tačiau kai tik pradėjau dirbti šioje kompanijoje, buvo nelengva perprasti viską, bet po 6 mėnesių viskas tapo kur kas lengviau. Marketingo sfera išties įdomi, tenka organizuoti įvairias parodas, jau netgi teko sudalyvauti vienoje iš didžiausių parodų „Ecobuild“ Londone, „Excel“ parodų centre, taip pat tenka ruoštis golfo dienoms, sugalvoti, kaip būtų galima reklamuoti mūsų kompaniją.
Esu atsakinga už mūsų kompanijos Twitter, Facebook, LinkedIn profilius, brošiūrų kūrimą. Taip pat tenka daryti nemažai ir administracinio darbo tokio kaip garantinių raštų išdavimas, montuotoju ID kortelių kūrimas, viešbučių kambarių, skrydžių ieškojimas ir registravimas, taip pat esu atsakinga už O2 arenos Londone koncertų bilietus mūsų klientams. Beje, vasarą vyko mūsų naujo filialo atidarymo šventė, teko daryti daug organizacinių darbų. Mums netgi pavyko pasikviesti du žinomus regbio žaidėjus, kadangi remiame vieną iš regbio rinktinių.
- Kokie vietiniai žmonės naujoje gyvenamojoje vietoje, kokia jų tautinė sudėtis?
- Kadangi šiuo metu gyvenu Velse, daugiausiai dirbu vien su velsiečiais, ir gyvenu beveik vien tarp velsiečių. Tiek darbe, tiek tvarkant įvarius reikalus, visada sutinku malonius žmones. Britai išties yra draugiški, mandagūs, tačiau neretai pastebiu, kad visa tai yra netikra. Dažnai lietuviai žavisi, kokie britai yra malonūs, visad tau šypsosi, tačiau man kartais tenka matyti kitą jų pusę, kuri manęs visiškai nežavi. Mes, lietuviai, gal dažniau esame susiraukę, mažiau šypsomės be priežasties svetimiems žmonėms, tačiau, man atrodo, kad kartais geriau natūralumas nei veidmainiška šypsena. Taip sakau, nes esu ne kartą mačiusi, kaip britas padės kitam, šypsosis, bet vėliau apsisukęs piktinsis, kad visai neturėjo tam laiko ir nenorėjo padėti.
Taip pat esu ne kartą pastebėjus, kad britai nevertina to, ką turi. Esu ne kartą nustebusi, kai išgirsdavau britą ne pirmą kartą besiskundžiantį po savo atostogų šiltuose kraštuose ir sakantį, kad atostogos buvo pusė velnio, nes nelabai kur važiavo ir nelabai daug ką matė. Žinoma, negaliu teigti, kad tai visos britų tautos bruožai, tačiau kai tokių atvejų pasitaiko dažnai, imi susidaryti bendrą vaizdą.
- Ar sieji savo ateitį su Lietuva? Koks tavo santykis su gimtine?
- Jau ketveri metai kaip gyvenam Jungtinėje Karalystėje. Metai pralėkė taip greitai, atrodo, nemažai jau su Mantu pasiekėm, įsitvirtinom šioje šalyje, tačiau abu nuolatos galvojam, kad nenorėtume čia pirkti nuosavo būsto ir dar labiau suleisti šaknų. Negalim savęs įsivaizduoti visą savo gyvenimą gyvenančių Jungtinėje Karalystėje.
Mano manymu, kad ir kiek tu bepasiektum darbo srityje, vis tiek tu būsi svetimšalis ar kitaip - emigrantas. O mes nenorim būti emigrantais, be to, jaučiamės čia svetimi. Labai norime gyventi savo šalyje, kurioje jaučiamės išties labai gerai, tik dabar po tiek laiko būtų sunku įsitvirtinti. Suprantu, kad kiekvienoje šalyje yra privalumų ir trūkumų, bet gyventi savo šalyje yra daug maloniau. Nors man dar tik 22-eji, tačiau jau dabar žinau, jog norėčiau, kad ateityje mano vaikai laisvai ir taisyklingai kalbėtų, skaitytų ir rašytų lietuvių kalba.
Man be galo apmaudu, kad dauguma emigrantų vaikų jau nebemoka taisyklingai rašyti lietuvių kalba ir netgi taisyklingai, laisvai kalbėti, ir mieliau renkasi kalbėti anglų kalba. Branginu savo šalį, kultūrą, kalbą ir kiekvieną dieną ilgiuosi Lietuvos, tačiau kol kas gyvenimas Lietuvoje dar tik svajonė. Bet galbūt ateityje norėtume Jungtinėje Karalystėje įkurti savo verslą ir susikurti sąlygas gyventi savo šalyje.