Viskas prasidėjo šeštadienį. Tada mokslo metai dar nebuvo prasidėję (paskaitos Lenkijos universitetuose pradėdamos vesti spalio mėnesį), o miestas buvo pilnas nepažįstamųjų. Draugai vis dar dirbo, ilsėjosi, sėdėjo savo namuose ir butuose, keli šimtai kilometrų nuo mano namų slenksčio. Dauguma jų - baltarusiai, ukrainiečiai, lietuviai, turintys lenkiškų šaknų. Nuobodžiavau.
Buvau sau pasižadėjęs vasara aplankyti tris naujas šalis. Liko savaitė, o pažadui įgyvendinti trūko vienos šalies. Nieko nesugalvodamas pasidaviau ir leidau sau savaitgalį būti uždarytam tarp keturių „chruščiovkės“ sienų. Pradėjau gaminti troškinį. Aštrų troškinį su pomidorais ir paprika. Guliašą - tradicinį vengrų patiekalą. Vengrų. Palikau puode troškinį, o pats nuskubėjau tikrinti bilietų. Rytojus - 12 valanda, „Wizzair“, Varšuva - Budapeštas. 120 litų. Nusipirkau ir pabaigiau valgyti troškinį.
Kitą dieną susikrovęs lengvą kuprinę (vienas pakelis su sūrio lazdelėmis, keturi šokolado batonėliai, dantų pasta, šepetukas, šampūno buteliukas bei keletas drabužių) išvykau į tarptautinį Šopeno oro uostą.
Įprastos oro uosto procedūros - oro uosto apsaugos išmestas šampūnas, toliau sekanti nuodugni patikra - tai tik visa ko pradžia. Valandą trunkantis skrydis, ir kelios minutės po pirmos valandos aš jau žingsniavau antrojo terminalo fojė.
Įsėdau į autobusą, važiuojantį į miesto gyvenamuosius rajonus, iš kur turėjau metro nusigauti į centrą. Bilieto kaina - 350 forintų arba beveik 4 litai. Dar tiek pat turėjo kainuoti metro bilietas, kurio nepirkau. Nepirkau dėl paprastos priežasties: įėjus į metro stotelę net nesupratau kad praėjau pro vartelius. Vietoje aukštų tvorelių arba sukamųjų durų ten buvo tik mažos metalinės dėžutės, į kurias turėjau įkišti bilietą ir jį pažymėti. Tiek. Netoli nesimatė nei kontrolierių, nei jokių kitų pareigūnų. Tiesą sakant prieš tai pastoviniavau priešais tas mažas metalinės budelės - nebuvo nei vieno žmogaus, kuris pažymėtų bilietą. Kaip ten bebūtų, nuvažiavau į centrą senu, aptrintu, tarybinę dvasią išlaikiusiu metro traukiniu (tokių retkarčiais galima sutikti ir Lietuvoje, važiuojančių į Baltarusiją ar Rusiją).
Būtent pastarajame Budapešte praleidau pirmąją dieną. Išlipau „Deak Ferenc“ metro stotelėje ir vos per kelias minutės radau turizmo informacijos biurą bei paprašiau nemokamo miesto žemėlapio (patarimas - jei esate svetimame mieste, pasirūpinkite žemėlapiu, sutaupysite daug laiko, be to, žemėlapyje galite braukyti jau aplankytas miesto vietas). Visai šalia centrinės metro stotelės radau „McDonalds“ ir patikrinau „Facebook“ bei „CouchSurfing“ programėles. Visi atsakymai dėl nakvynės Vengrijos sostinėje buvo neigiami, todėl reikėjo suktis iš padėties (patarimas nr.2 - jei norite pasinaudoti „Wi-Fi“ ir nežinote, kur tai padaryti, greito maisto kavinės visada jums pagelbės). Buvo beveik penkios ir turėjau ne daugiau nei dvi valandas pamatyti bent jau kelis miesto pasididžiavimus. Iš karto greitu žingsniu nuskubėjau į Didžiąją Sinagogą.
Budapeštas panašiai kaip Vilnius kažkada buvo gausiai apgyvendintas žydų. Prieš Antrąjį pasaulinį karą kas ketvirtas šio miesto gyventojas buvo žydas. Per karą Vengriją kelis kartus keitė puses ir tai kariaudama išvien su Sovietų Sąjunga, tai karo pabaigoje paskelbdama jai karą išvengė tokio holokausto, koks jis buvo Lietuvoje. Budapešte išliko ir iki šiol veikia nemažai žydų maldos namų. Didžiausi iš jų yra vos 2 kilometrai nuo miesto centro.
Atsisėdau ant suoliuko visai netoli Sinagogos ir pradėjau perrinkinėti savo daiktus, kai prie manęs atsliūkino šešėlis.
- Good day. Do you want to see what I collected today? (liet. Sveiki, gal norite pamatyti, ką šiandien surinkau?)
Pakėliau akis ir pamačiau benamį su prekybos centro karučiu, pilnu visokiausių gelžgalių, kompiuterio detalių ir varinių vielų.
- Ok. But I don't have money. (liet. Gerai. Bet neturiu pinigų)
- I don't want money. Could you make a photo? (liet. Aš nenoriu pinigų. Gal gali mane nufotografuoti?)
Jis pastebėjo mano veidrodinuką, kurį neseniai išėmiau iš kuprinės ir užsikabinau ant kaklo.
- Ok. How much will you get for these? (liet. gerai. Kiek gausi už visa tai?)
Padariau kelias nuotraukas.
- Two hundred, maybe three hundred forints. (liet. Du, gal tris šimtus forintų)
Paaiškėjo, kad visa šeima buvo iškraustyta iš namų, ir jokios giminės nepriėmė jų gyventi pas save. Apie tėvus jis kalbėjo nenoriai, tik supratau, kad tėvas šiuo metu kalėjime. Veliau mes tyliai ėjome į parduotuvę. Man jis pasiūlė nusipirkti vengrišką padažą „Eroš Pištos“, kuris kažkuo skoniu primena kaukazietišką adžiką, tačiau daug aštresnę. Nupirkau vyrukui skalbimo miltelių, palinkėjom vienas kitam sėkmės, o jis kartu su savo vežimėliu dingo iš mano akiračio.
Pradėjo temti ir vėl grįžau į greito maisto kavinę. Patikrinau „booking.com“ tinklapį. Vienas viešbutis vos už 100 metrų nuo mano buvimo vietos siūlė apsigyventi 8 vietų miegamajame vos už 5 eurus. Problema: už kambarį reikėjo mokėti grynais. Nuėjau į valiutos keitimo biurą, tačiau visame Budapešte neįmanoma išsikeisti litų. Laimei, netikėtai radau paskutinius 100 zlotų, kuriuos išmainiau į 6700 forintų (apie 75 litus). Nusipirkęs alaus, bandelių ir nužingsniavęs į pigiausią kada nors mano gyventą viešbutį surengiau mažus naktipiečius.
Man bevalgant prancūzišką ragelį į kambarį įėjo mergina. Nenusiimdama net palto, ji atsigulė į lovą ir, atrodo, užmigo. Po daugmaž dvidešimties minučių paklausiau jos, ką ji veikė visą dieną. Ji man papasakojo apie tai, kaip atskrido iš Tel Avivo į Budapeštą ir iš karto nužingsniavo į nemokamą Budapešto turą. Paprašiau jos palūkėti ir iš kuprinės išsitraukiau reklaminį bukletą, reklamuojantį nemokamus pažintinius pasivaikščiojimus po miestą.
Iš viso yra penkios skirtingos ekskursijos. Dešimtą valandą ryto prie Budapešto bazilikos vyksta žydų palikimo tematikos pasivaikščiojimas arba turas, pavadintas Raudonuoju Budapeštu, kuriame gidas pasakoja apie komunistinės Vengrijos istoriją bei rodo svarbiausias to istorijos tarpsnio vietas. Antrą valandą toje pačioje vietoje vyksta pasivaikščiojimai po Budapeštą, neturintys aiškios temos. Kitą dieną būtent tokiame ir dalyvavau.
Mūsų susirinko vos penki. Merginos iš Čilės ir Italijos bei keli vyrukai iš Ispanijos. Stovėjome prieš didžiausią Budapešto bažnyčią - Šventojo Stepono baziliką. Šio pastato rūsiuose guli svarbi šaliai relikvija - Šventoji ranka. Legenda teigia, kad X amžiaus pabaigoje pirmasis Vengrijos karalius šioje vietoje pakrikštijo savo tautą. Mirus karaliui, jo kūnas buvo palaidotas, tačiau po keleto mėnesių jis vėl buvo atkastas. Visų nuostabai, dešinioji valdovo ranka liko beveik nesuirusi. Nuo to laiko šį kūno dalis saugoma po Bazilikos pamatais.
Šios šventovės durys slepia ne tik Šventąją ranką. Kai kurie vengrai juokauja, kad čia galima rasti ir Šventąją koją - žinomo futbolininko Ferenco Pusko kūnas palaidotas būtent čia. Penktajame dešimtmetyje Vengrijos futbolo rinktinė buvo laikoma nenugalima. Iš eilės šį komanda laimėjo daugiau nei 30 rungtynių, nugalėjusi ne tik Braziliją, bet ir futbolo korifėjus - anglus. Didžiausias pergalių kalvis buvo būtent Puskas - vienas tituluočiausių pokario puolėjų Europoje.
Nepraėjo ir pusvalandis, kai mūsų grupė priėjo Dunojaus krantinę. Nusipirkus transporto bilietą ir įsėdus į antruoju numeriu pažymėtą tramvajų beveik pusvalandį galima grožėtis panorama, atsiveriančia nuo dešiniosios upės pusės. Maršruto gale tramvajus sustoja prie pat Grandinių tilto. XIX amžiuje, kol dar jo nebuvo, į kitą miesto pusę buvo galima persikelti tik žiemos viduryje, einant plonu ledo paviršiumi, arba vasarą, įsėdus į valtį. Kartą vienas architektas nusprendė, kad reikia nutraukti šį šimtmečius besitęsiantį nesusipratimą.
Nors tiek Budos, tiek ir Pešto gyventojai skeptiškai žiūrėjo į šią neįgyvendinamą idėją, tačiau architektas nenuleido rankų. Tuo metu pasaulyje egzistavo vos keli tiltai, kurie galėjo sujungti tokią plačia upę kaip Dunojus. Į pagalba jis pasikvietė škotų inžinierių Adamą Klarką, kuris savo akimis matė kelis tokius tiltus, pastatytus virš sraunios Temzės upės. Praėjo keli metai, kol abiejų miestų gyventojai galėjo žingsniuoti naujuoju tiltu.
Iki šiol abi tilto puses puošia dviejų riaumojančių liūtų skulptūros. Legenda pasakoja, kad skulptorius, kuris sukūrė šiuos liūtus, kiekvieną dieną ateidavo į Budapešto zoologijos sodą ir kelias valandas praleisdavo stebėdamas liūtus. Vėliau, jau sukūręs skulptūras jis pasakė, kad jei kas nors ras bent menkiausią klaidą, jis tiesiog nusižudysiąs. Jo nelaimei, vienas mažas berniukas eidamas tiltu garsiai paklausė tėvo, kur dingo liūtų liežuviai. Žmonės, einantys tiltu, išgirdo berniuką, ir gandai akimirksniu pasklido po miestą. Iš tikrųjų paprasti praeiviai nemato liežuvių, juos galima pamatyti tik užsilipus ant kokio nors pastato arba aukštesnės kalvos.
Vos patekus į Budos pusę galima pradėti lipti į buvusius Karalienės Elžbietos rūmus. Pirmasis pastatas, kurį sutinki kelyje, yra buvusi karališkoji biblioteka, tačiau tai - ne svarbiausias pastatas. Kiek toliau galima pamatyti ir rūmus – tai Vengrijos prezidentūra, pastatyta ant aukštos kalvos, nuo kurios atsiveria Pešto pusės panorama.
Mieste nėra nei vieno dangoraižio. Tai dėl to, kad šios šalies sostinėje galioja truputį keistas įstatymas. Joks pastatas negali būti aukštesnis už parlamentą ir baziliką (vengrai nuo seno yra gan religingi, todėl parlamentas specialiai buvo pastatytas vienodo aukščio su sostinės katedra).
Bežiūrint į miestą mūsų gidė pasakė, kad ekskursija baigta. Padėkojęs už ekskursiją ir davęs 500 forintų arbatpinigių, nupėdinau link autostrados, kuri veda į Bratislavą. Internete perskaičiau, kad pačiame Budapešto pakraštyje yra tranzuotojų pamėgta benzino kolonėlė. 12 kilometrų atstumas man neatrodė didelis ir vos sutemus jau buvau vietoje.
Automobilių nebuvo daug, o ir tie, kurie važiavo pasipildyti degalų, nebuvo linkę priimti pavargusio keliautojo. Vėl pasitikrinau žemėlapį ir žingsniavau toliau nuo miesto. Po kelių valandų ėjimo pėsčiomis šalia manęs sustojo tarnybinis automobilis su oranžiniais švyturėliais. Vairuotojas visiškai nemokėjo angliškai, tačiau laimei suprato žodi „hotel“. Po 15 minučių važiavimo buvau palydėtas į užmiesčio viešbutį, už kurį susimokėti neturėjau pinigų. Pailsėjęs viešbučio fojė ir pasitikrinęs savo buvimo vietą nusprendžiau eiti į kitą benzino kolonėlę.
Be penkiolikos šešios jau buvau vietoje. Pirmiausia atsisėdau lauko kavinėje išsiimti vandens, trumpam užmerkiau akis ir vos po akimirkos mane žadino spiginantis šaltis ir ryškus saulės spindulys. Pasitikrinęs laiką supratau, kad plastikinėje kėdėje praleidau beveik tris valandas. Greitai priėjau prie vieno iš kolonėlės darbuotojo ir imituodamas rašymą ant popieriaus parodžiau, kad norėčiau užrašyti savo kelionės kryptį. Gavau didelį kartono gabalą ir kelis markerius kur parašiau - „Bratislava“.
Prahą ir Bratislavą skyrė 300 kilometrų, tačiau nutaręs, kad tai - tik eilinis išbandymas, nužingsniavau greitkeliu atgal, kur horizonte buvo matomas didelis miestas. Po kelių minučių nutariau užlipti į statų šlaitą, ribojantį autostradą ir greitkelį. Nuo tankiu mišku užpildytos kalvos atsivėrė daug aiškesnė panorama. Greitai mano dėmesį atkreipė netoliese kursuojantys autobusai. Po 15 minučių, laikydamasis už medžių šakų, lėtai leidausi stačia kalva žemyn. Nusileidęs įsėdau į pirmąjį pasitaikiusį autobusą ir po kelių stotelių jau buvau beveik miesto centre. Dar trys stotelės metro ir buvau Prahos traukinių stotyje. Galvodamas, ką darysiu toliau ir kur nakvosiu, prisiminiau kad šiame mieste gyvena mano draugė iš Lenkijos, dabar studijuojanti pagal „Erasmus“ programą.
„Labas. Klausyk, aš Prahoje, turiu tau lauktuvių iš Vengrijos, norėtum susitikt?“, - parašiau jai į „Facebook“. Greitai gavau teigiamą atsakymą ir pasiūlymą atvykti į jos bendrabutį. Prie bendrabučio durų sutikau grupelę lenkiškai kalbančių žmonių. Paprašiau jų, kad palydėtų mane į vidų tam, kad nekiltų įtarimas, kad nesu šio bendrabučio gyventojas. Perėjęs ilgą koridorių pradėjau belsti į kambarį, pažymėtą numeriu 42, tuo pačiu, kuriame gyvena mano draugė.
Duris atidarė simpatiška brunetė, net nepanaši į ją. Pasisveikinau ir paprašiau užeiti. Iš pradžių spyriodamasi, ji vis dėlto įsileido mane vidun. Pavaišintas arbata spėjau šiek tiek pakrauti savo mobilųjį telefoną, perkraustyti kuprinę ir nusišluostyti prakaitą. Greitai sužinojau, kad bendrabutis yra sudarytas iš trijų blokų. Mano draugė greičiausiai gyvena visai kitame pastato gale. Rasti ją nebuvo sunki užduotis. Ant jos durų puikavosi baltai-raudona vėliava ir šį karta nebuvo jokių abejonių, kad tai jos kambarys. Nusiprausiau, pavalgiau ir mainais už patogia lovą padovanojau jai butelį pigiausio vengriško vyno, kuris bent jau iš etiketės atrodė kainuojantis nemažiau 20 litų.
Kitą dieną šiek tiek apgirtęs nuo čekiško alaus, kurio kaina parduotuvėje svyravo nuo 1 iki 2 litų, pradėjau ieškoti Prahos perlų. Senamiestyje aptikau Franco Kafkos gatvę. Vienas žymiausių XX amžiaus rašytojų čia praleido beveik visą gyvenimą. Pats pagal tautybę žydas, jis buvo gan stipriai nutolęs nuo savo šaknų, mažai religingas, ir pats visada simpatizavo čekams. Taip blaškydamasis jis negalėjo pritapti nei prie žydų, nei prie vokiečių, kurių jo gyvenimo metais Prahoje buvo dauguma. Nejučia galvoje kelis kartus nuskambėjo „Metamorfozės“ pirmoji eilutė : „Pabudęs vieną rytą iš neramaus miego, Gregoras Zamza pasijuto paverstas baisingu vabalu“.
Einant žemyn senamiesčiu greitai priėjau turistų mėgiamą Karolio tiltą. Platus, aukštas pėsčiųjų tiltas buvo pilnas gatvės prekeivių, muzikantų bei karikatūrų dailininkų. XIV amžiaus pradžioje šioje vietoje stovėjo senas medinis tiltas, kuris per didelę audrą buvo sugriautas. 1357 metais visų mylimas karalius Karolis IV įsakė pastatyti naują, daug galingesnį tiltą. Statybos užtruko daugiau nei 40 metų ir tik praėjus nemažai laiko po valdovo mirties, tiltas buvo baigtas.
500 metrų kelionė išilgai Vltlavos upės neprailgo, tačiau nuo žmonių ūžesio man norėjosi pasislėpti. Spitriu žingsniu išsukau iš pagrindinės gatvės ir atsidūriau priešais Prancūzijos ambasadą, kur man šypsojosi Džonas Lenonas. Po šio muzikanto mirties čekų jaunimas, vis labiau jaučiantis permainas, pradėjo piešti, rašyti „The Beatles“ eilėje ir tapyti ant vienos iš Prahos skersgatvių sienos. Dažnai šį siena buvo uždažoma, tačiau kiekvieną kartą atsirasdavo vis daugiau ir daugiau piešinių bei dainų tekstų, ir su laiku valdžia tiesiog pradėjo ignoruoti šį reiškinį.
Pailsėjęs grįžau į pagrindinę miesto gatvę ir pradėjau lipti mažais stačiais laipteliais į sostinės pilį, kurioje tai pat pamačiau ir gigantišką gotikinę miesto katedrą. Nors pradėtas statyti XIV amžiuje, oficialiai pastatas buvo pabaigtas tik XX amžiaus viduryje. Šios katedros viduje guli Šventojo Vito - visos bohemos, aktorių ir šokėjų globėjo - kapas
Pradėjus temti grįžau į traukinių stotį. Iš pirmo žvilgsnio atrodanti kaip apleistas pastatas, požeminiame aukšte ji slepia parduotuvių prigrūstą prekybos centrą. Iš karto nuėjau pirkti traukinių bilietų.
Man tiko bet koks bilietas į Lenkiją. Norint nuvažiuoti į Varšuvą tektų grįžti per visą Čekiją į Ostravą, važiuoti pro Krokuvą ir tik tada grįžti namo. Pigesnis variantas buvo nusipirkti bilietą į Vroclavą ir iš ten, pasinaudojus studento nuolaida, vykti toliau. Tačiau abu variantai užimtų per daug laiko. Net ir išvažiavus šiandien vakare savo bute būčiau tik kitos dienos popietę. Geriausias būdas palikti Prahą buvo nusipirkti tiesioginį autobuso bilietą į Varšuvą. Perkant bilietą kelias valandas iki kelionės bilieto kaina neproporcingai didelė: 100 zlotų (apie 80 litų). Bendrovė „PolskiBus“ siūlo keliones tarp didžiausių Lenkijos miestų, o tai pat į Prahą bei Bratislavą. Prieš 2 ar 3 mėnesius perkant bilietą „Varšuva - Praha“ galima nusipirkti jį už mažiau nei 30 litų.
Mano autobusas atvažiavo. Smilkiniai lengvai tvinksi, o mintys sukasi vien apie šiltą vonią. Nelengva bus išbūti 12 valandų nuolat besikratančiame autobuse.