aA
Iš šalto Vilniaus pakyli su nedideliu nerimu ir anksčiau buvęs tik nedidelis nerimas dėl skaudančių ausų nuo slėgio perauga į nedidelę paniką.
© T. Grėlio nuotr.

Galvoje kažkaip nejučiom sukyla mintys apie vasarą kritusį Malaizijos avialinijų lėktuvą, apie Rytuose dar kasdien žūstančius karius, apie tą tvyrančią įtampą lankomoje šalyje ir štai, iš gan ramaus anksčiau buvusio turisto pavirsti į gan neramų keliautoją.

Tokį, kuris kuria ne pačius maloniausiu scenarijus (nepadėjo ir skrydžio matu pakeleivio pasakojamos istorijos apie įdomiausias lėktuvų katastrofas aviacijos istorijoje). Tokia tad kelionės (pirmosios gyvenime) į Ukrainą pradžia. Kas kad į Vakarų, kas kad su patikinimais, kad viskas bus gerai – man pakankamai nervų kainavo ir žinios iš Ukrainos, kai buvau Lietuvoje, tad turiu visišką teisę nerimauti ir dabar.

Ukrainietiškos politikos ženklai

Maždaug valandos trukmės skrydis ir pirma stotelė – Kijevas, kur praleisi tik keletą valandų, iš kurio tiesiogines transliacijas tu sekei dar praėjusią žiemą, kuris kėlė ir siaubą, ir pasididžiavimą narsia ukrainiečių tauta. Tikslas, žinoma, Maidanas, nes daugiau laiko nelabai kam ir lieka.
Valanda iš oro uosto autobusu, o už lango lyg didieji broliai iš milžiniškų stendų žvelgia Ukrainos ateitis – politikai, dalyvausiantys Rados rinkimuose (tada iki rinkimų buvo likusi daugiau nei savaitė). Veidai rimti, ryžtingi, apsupti iškilmingų ir daug žadančių šūkių.

Pas mus tokių didelių ir rimtų plakatų jau nebepamatysi, o čia jie dar šaukiantys, įkyrūs, galima sakyti, neskoningi. Bet Ukrainai tada turbūt ne apie skoningumą reikėjo galvoti, o kas iš tų plakatų išlįs, kas toliau perims vienyti suskaldytą šalį? Turbūt neįmanoma pasakyti, kur juos vėjas papūs po rinkimų (ką istorija jau įrodė), bet kelias laukia dar ilgas, o vienybė nėra toks greitai pasiekiamas tikslas, ką byloja ir žalios dažų bombų dėmės (kaip simboliška) ant politikų veidų, primenančios, kad Ukrainos tauta jau nėra ta, kuri lyg saldainį nuris jų siūlomas dovanėles. Už neįvykdytus pažadus lengvai atleista nebus.

Vis dėlto po agitaciniais stendais išsidėsčiusios vilos, milžiniški atitverti privatūs plotai, iš kurių išvažiuoja ir įvažiuoja prabangūs automobiliai, primena ir kitą Ukrainos bėdą – finansinę atskirtį tarp žmonių ir godumo. Pinigai čia vis dar daug lemiantis veiksnys ir porinkiminę tvarką sustatyti gali būtent jie, o ne žmonių poreikiai ar chaoso suvaldymas. Rinkimų rezultatai tada dar buvo neaiškūs, bet kažin ar kas taps labai aišku ir rinkimams pasibaigus.

Kijevo vaiduokliai

Bet nuo rinkimų – prie kasdienybės. O Kijevas, matyt, ir bus tos visos ukrainietiškos kasdienybės veidrodis. Aišku, per pusdienį tas veidrodis gali pasirodyti iškreiptas, nupieštas išankstinių nuomonių, iliuzinis, bet vis dėlto didžiulis miestas, miestas-didvyris (taip pakrikštytas sovietmečiu). Dabar dar – ir didvyrių miestas, kartu ir pilnas tos sovietinės praeities, pilkumos, dar iki galo neatsikratęs praeities vaiduoklių, nors ir bandantis jų atsikratyti, kažkoks kartu didingas, bet ir kupinas neaiškumų ir miglotos ateities prislėgtų žmonių. Kartu ir multikultūrinis, bet lyg ir ieškantis tapatybės, dabar kaip šiaudo besigriebiantis patriotizmo ar nacionalizmo (gerąja prasme). Bet vis dar kontrastingas, stebinantis ir keliantis žavesį.

Iš europinio lygio oro uosto (specialiai įrengto Europos čempionatui už ukrainietiškas grivinas, kurių, be abejonės, dalis nutekėjo auksinio batono savininko klanui) tave veža dardantis autobusas, kuriame gauni ant permatomo popieriaus atspausdintą rausvą bilietą, dvelkiantį rausva praeitimi.

Ant jo lyg pagal tuometinį paprotį turi ieškoti laimingo numerio. O „laimingasis bilietas“ tave išlaipina visai ne pasakų mieste, o pilkame Vilniaus periferiją primenančiame (nors gerokai aukštesniame ir tankesniame) Kijevo mikrorajone, kur viena ranka laikai piniginę, kita – fotoaparatą, kuriuo bijai fotografuoti, nes esi užhipnotizuotas to chaoso. Chaoso su į visas puses lakstančiais žmonėmis, požeminėmis perėjomis, kur prekiaujama vaisiais ir suvenyrais bei komiškai atrodančiais daugiaaukščiais. Ant jų lyg lizdai prilipdyti viršutiniai aukštai veria tave siauromis akimis.

Pasijunti lyg nelaukiamas. Bėgi į metro su įbruktu į ranką plastmasiniu žetonu, kurį įmeti į aparatą su turniketu, tada supranti, kad jokio turniketo nėra, o tave stebi atidi uniformuotos moters, sėdinčios kioską primenančioje būdelėje, akis. Tu – jau mėlynai geltoname metro traukinyje ir taip pasineri į miesto minią ir ritmą. Stebi snaudžiančius, besikalbančius, besibučiuojančius, stebi tave stebinčius. Bet taip juk būna kiekviename mieste, bent jau tik atvykus? Tu jautiesi svetimas, stebimas ir tyrinėjamas, lyg miestas galvotų, ar nori tave priimti. O ką Kijevas?

Kijevas lyg ir priima, nes tu – taip pat postsovietinės šalies atstovas, gal tik kiek labiau pajudėjęs į jų taip išsvajotą Europą, bet vis dar tas pats, beveik kaimynas, beveik neišskirtinis, gal tik kalbantis kita kalba ir labiau žioplinėjantis aplinkui. Todėl dar labiau išsižiojantis, kai iš tamsos traukinys išnyra į tiltą per Dnieprą. Ir tu, žioply, kažkodėl stebiesi, kokia tai plati upė nusėta mažais žvejų valtelių pavidalo taškeliais, springstanti pramoninio miesto dūmais ir kaip tikriausias miesto veidrodis atspindinti visą tą miesto pastatų eklektiką: nuo pramoninės gamyklos kamino iki auksinio cerkvės kupolo.

Bandai suprasti miestą iš to trumpam šmėkštelėjusio veidrodžio, bet nespėji, nes toliau panyri į tamsą, kur traukinys tave praveža pro plane pažymėtą, bet neveikiančią metro stotį (vaiduoklį), ironiškai šypteli išgirdęs „Tautų draugystės“ stoties pavadinimą ir galiausiai su minia esi išspjaunamas toje stotyje, kur turėtų būti pats Kijevo centras. Vėl suabejoji, ar čia tavo vieta, nes minia vos nesutrypia, tu dar spėji apžvelgti mozaikas ant metro sienų ir jau kyli, atrodo, begaliniu eskalatoriumi, nešančiu tave į šviesą. O eskalatorius toks ilgas, kad pamiršti, kas yra dienos šviesa, galva apsvaigsta, o tu tik laikaisi, kad nenuvirstum ir miestas tavęs visai nesuvalgytų. Nesuvalgo ir dienos šviesą pasieki.

Su nerimu – į Kijevą: vaiduoklių pilnas miestas
© T. Grėlio nuotr.

Atsiduri iš tiesų jaukesnėj ir šiltesnėj vietoj (ir tiesiogine prasme, nes iki šiol buvęs apniukęs dangus pasidalina ir saulės spinduliais), išeini iš metro, dar atsisuki pažiūrėti į tuos požemius, o pamatai, kad esi apgautas, nes vietoj įprasto kituose miestuose metro įėjimo pamatai daugiaaukštį, gal XIX a. pastatą, su mažyte raide M ir visas puses besisukiojančiom stiklinėm durelėm. Prieš pastatą – kažkokios viduramžių sienos vartų iškamša, „atstatyta“ , atrodo, visai neseniai.
Taigi, kol kas vieni vaiduokliai: stotis – vaiduoklis, lyg dabarties vaiduoklis išnykstantis metro pastatas, ir netikri vartai – praeities vaiduoklis. O tų vaiduoklių bus ir daugiau: išdidus šuo name vaiduoklyje, vaiduoklis, besikarstantis namo balkonais, netgi Lenino vaiduoklis, bet tai vėliau...

Lietuviški ženklai

Užrašas „Vilna kava“ pasitinka nedidelėje lauko kavinukėje. Akimirkai sutrinki, galvoje rikiuodamas galimus derinius tarp kavos ir tavo gimtojo miesto: „Vilniaus kava“, „kava iš Vilniaus“, „kava Vilniui“? Ir tik tada tau primenama, kad „вільний“ ukrainietiškai – tai tik žodis, reiškiantis „laisvas, nuo nieko nepriklausomas“ (na, kavos atveju – nemokamas). Ir visai ne tik, o net tai reiškiantis ir tau. Kaip savojo miesto kūdikiui širdį paglosto ši maloni asociacija: Vilnius – laisvas miestas, dar taip neseniai patiems ukrainiečiams siejęsis su laive ir galimybėm. Tiesa, europietiška kava su grietinėle netrukus pavirto prėska kareiviška koše, kurią tenka srėbti iki šiandien.

Bėgi nuo šitų asociacijų toliau, gilyn į miestą, užkliūni už mezgančios gatvėje ir savo dirbinius pardavinėjančios bobulytės siūlų. Bobulytė lyg ta geroji pasakų močiutė per akinių viršų nužvelgia dar vienus miesto prašalaičius ir sužinojusi, kas jie tokie, tepasako – „O, lietuviai, tai geriausi mūsų draugai“, įteikdama tavo pakeleivei savo rankomis sukurtą mezginį. Toliau – nuotaika geresnė ir miestas ne taip stebina.

Nestebina valiutos keitykla, įsikūrusi europietiško stiliaus audinių parduotuvės viduryje, kur bandant išsikeisti turimas valiutos atsargas į vietinį ekvivalentą paaiškėja, kad keitykla išėjusi pietauti. Nestebina ir, kad pagaliau radus nepietaujančią, gauni valiutos keitimo čekį su pasikeitusiu tavo vardu į „Ivanas Andrejevičius Abramovas“, nes lietuviai ir tėvavardžių neturi, ir vardai sudėtingi, o įrašyti kažkokį vardą reikia (lyg savotiška laikina tapatybė). Nestebina ir išdidus šuo, stovintis trečiame nebaigto statyti ir jau gal keliasdešimt metų vaiduoklio funkcijas atliekančio (kauniečio vaiduoklio pusbrolis?) pastato aukšte, lyg vienintelis šeimininkas saugantis to namo paslaptis.

Nelabai nustebina ir vyriškis, vyriškis šaltai besikarstantis daugiabučio balkonais, lyg ukrainietiškas Karlsonas, o vienintelė nuostaba iš vietinio ukrainiečio lūpų – „keista, kad ne nuogas“. Nebestebina nei kitos mūsų aplinkai nebūdingos smulkmenos, nei iš praeities laikų užsilikę reliktai. Čia pat matai plevesuojančias Ukrainos vėliavas ar geltonai mėlynai dažytas tvoras, čia pat – kūjus ir pjautuvus, užsilikusius nuo tų laikų. Čia pat – lyg ir europinė tvarka, čia pat – ir lengvas rytietiškas chaosas, ir kosmopolitiški jaunuoliai, ir milicininkai banditų veidu, besišnekučiuojantys su atitinkamos išvaizdos „verslininkais“.

Kontrastų čia pakanka, o juos įprasmina lyg iš rūko išniręs „ežiuko rūke“ paminklas su užrašu „Arkliukas“. Ir tu toliau klaidžioji, lyg ir saulėtą dieną, lyg ir rūke, apimtas netikrumo. Savaime suprantamai priimi pro šalį praeinančių lietuvių būrį ar išvystą Maidano įvykių nuotraukų ekspoziciją su Lietuvos vėliava joje. Viskas susimaišo ir tu jau nesupranti, ar tebesi turistas, ar laikinas gyventojas ar tiesiog tas ežiukas klaidžiojantis rūke.

Su nerimu – į Kijevą: vaiduoklių pilnas miestas
© T. Grėlio nuotr.

Didvyrių ženklai

Išsivadavęs iš rūko, grįžti į turisto vėžes. Dabar tu – pačioje Kijevo širdyje, Šv. Sofijos aikštėje, kur prasidėjo ir Ukraina ir, ką jau čia paneigsi, Rusija su visa savo teigiama ir neigiama kultūra. Pakyli į nuostabios architektūros Šv. Sofijos katedros varpinę ir iš po kariliono varpų apžvelgi smoge paskendusį ir iki horizonto besitęsiantį blokinių namų nusėtą miestą.

Pasigėri jo didybe, pasigeri nuo dydžio ir apgirtęs leidiesi žemyn grožėtis katedros kompleksu, stebėtis tūkstantmete šios vietos istorija, džiaugtis pamatęs milžinišką margučio kopiją ir kitas malonias smulkmenas. Grįžti į žydro dangaus ir lengvų debesų uždengtą aikštę ir suvoki istorijos tėkmę, visų šių ilgaamžių pastatų ryšį su šiandiena: prie Sofijos katedros prieš dvidešimt metų palaidotas ortodoksų patriarchas Volodimiras tapo ko gero pirmų protestų, brutalios milicijos jėgos ir autokratijos nepriklausomoje Ukrainoje simboliu.

Kitoje pusėje švytinčiais auksiniais kupolais šv. Michailo vienuolyno kompleksas buvo prieglobsčiu Nepriklausomybės aikštėje mušamiems protestuotojams, šalia jo – paminklas holodomoro aukoms, o dar toliau – milžiniškas užsienio reikalų pastatas su Ukrainos ir Europos sąjungos vėliavomis (taip pat milžiniškomis) ant jo. Pačiame aikštės centre – Bogdano Chmelnickio paminklas su ištiesta Bogdano ranka Maskvos link. Ar begalėtų būti dar prasmingesnė vieta visai Ukrainos istorijai ir dabartinei situacijai nupasakoti? Dar viena vieta yra...

Nepriklausomybės aikštė ir visos ją supančios gatvės – tai lyg pats tikriausias ukrainiečių nepriklausomybės siekiamumo (ir vis dar nepasiekiamumo) simbolis. Taip, šiandien ji ne tokia kaip praėjusią žiemą, taip, apie praėjusius įvykius primena tik nuotraukų stendai, iš žvakelių sudėlioti žodžiai „Slava Ukraine, Herojam Slava“ bei tokiu pat užrašu uždengtas pastatas priešais.
Taip, gyvenimas čia jau verda įprastiniu miestietišku ritmu. Bet tai pats tikriausias paminklas visai tai besitęsiančiai kovai. Tu stabteli, bandai atgaminti tik virtualiais vaizdais perkeltus ir matytus mūšius, matai sustojusį gėlių laikrodį instituto gatvėje, kuris pats dabar apkrautas gėlėmis bei žuvusių žmonių nuotraukomis.

Eini toliau ta gatve, kuri dabar uždaryta didvyrių atminimui, matai sudėtus skydus, peršautus šalmus, kurie vaidina tik paminklų rolę, skaitai užrašus ant tikrų paminklų, sustatytų čia, lieti kulkų žymes, likusias ant elektros stulpų. Žmonės čia šiandien elgiasi kitaip, sulėtina žingsnį, žvelgia į jaunų žmonių akis nuotraukose ir iš jų liejasi ašaros, jie apverkia artimuosius, nes visi, tada stovėję kartu, buvo artimi ir kiekvienas žuvęs yra lyg žuvęs brolis.

Ne, tu nestovėjai, ne, tu nesigynei skydu ir nekritai po juo pakirstas kulkos, bet gumulas vis tiek įstringa gerklėje ir nelabai ką čia turi bepasakyti. Kyli gatve toliau, bukai spoksodamas į likusius kovotojų daiktus, dvispalvėmis vėliavėlėmis apkarstytus medžius, didvyrių atminimui pastatytą medinę koplytėlę ir pats nesupranti, kaip jaustis. Ar leisti įsigalėti liūdesiui, ar didžiuotis tuo, kas įvyko taip, kaip mes didžiuojamės šiandien sausio tryliktos aukomis? Bet didžiavimuisi dar reikia laiko, dar reikia laisvės...

O ta savotiška laisvė jau čia pat: čia pat „faberge“ dirbinių parduotuvė, namas su kičinėmis raganosio skulptūromis, prabangūs rūbų salonai, miniatiūrinė karuselė saldumynų parduotuvės lange, belakstantis paršelis pagrindinėje gatvėje ir šalia – žonglierius, už monetą mėtantis kamuoliukus, neformalus jaunimas, prabangūs automobiliai... Visa tai – laisvė, iki galo neiškovota, bet tokia, kokia kol kas yra...

Toks tas Kijevas. Ir tu jau skubi į metro, bandai ištrūkti iš to vaiduokliško miesto, beskubant tave dar pagauna paskutinis iš vaiduoklių – Lenino šmėkla, plevenanti ant postamento. Tikroji proletariato vado skulptūra – išrankiota, telikęs postamentas, bet gerai įsižiūrėjęs dar gali matyti plevenančią jo dūšelę su gudriai primerktomis akimis ir balandžių aptupėta plike.

Vėl kažkas atsuka juostelę atgal: metro, orveliškas miegamasis rajonas, autobusas, reklaminiai stendai, oro uostas, lėktuvas. Atsisveikini su miestu, palinki jam stiprybės, tik ar supratai tu jį? Ar jis suprato tave? Norisi tikėti, kad taip, kaip ir norisi tikėti, kad dar sugrįši ir dar geriau pažinsi Kijevą – laisvą ir tokį pat didvyrišką. Kad ir be kareivių gatvėse (kurių dabar pilna), kad ir be aukų dėžučių jiems (kurių gausu visose žmonių lankomose vietose), kad ir be tankų kolonos (kurią pamatei riedančią plentu)... Atsisveikindamas pagalvoji – „kad tik to karo nebebūtų.“

Įvertink šį straipsnį
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Meno platformos „BaltijosMenas.lt“ etalonas – garsieji Sotheby‘s ar Christie‘s aukcionai (1)

2018 metai buvo kupini meno renesanso Lietuvoje , tad nenuostabu, kad pamažu atsiranda ir ambicingų...

Akimirka Anykščiuose, kurios ilgai nepamirš – dėmesį patraukė kilnus jaunuolio poelgis (54)

Anykščių miestas turbūt geriausiai žinomas dėl savo garsių rašytojų, Puntuko akmens, Laimės...

Šiaulių gimnazistai galėjo susipažinti su kino industrija iš arti

Lapkričio 7 dieną nemaža grupė Šiaulių Simono Daukanto gimnazijos mokinių vyko į edukacinę...

Ligoninės maistas ir vėl pakraupino – net seselė negailėjo kritikos (239)

Po įvykusių daugybės diskusijų žiniasklaidoje dėl maitinimo gydymo bei švietimo įstaigose,...

Senolio elgesys prie vairo šiurpina giminaičius – bijo skaudžių pasekmių (129)

Turbūt būtų sunku paneigti mintį, kad vairavimo įgūdžiai susilpnėja ne tik pavargus ar...

Top naujienos

Gabrielius Landsbergis apie dabartinę valdžios situaciją: tai yra sprogstamasis mišinys (503)

Ką darys tuščiomis kišenėmis likusi socialdemokratų darbo partija ir ar jie ketina kelti savo...

Paini vaiko istorija: berniuko patėvio ir darželio auklėtojų liudijimai skiriasi kardinaliai (75)

Viešumoje pasirodžius informacijai apie Kaune iš šeimos paimto ir į ją sugrąžinto vaiko...

Seimo narė Šakalienė sulaukė rimtų grasinimų: frakcija kreipiasi į prokuratūrą (273)

Kilus vaikų paėmimo skandalams socialiniuose tinkluose pradėjo virti diskusijos, kurių metu ne...

Maldeikienė: kainas tvarkysime sovietiniais metodais? Nesuveiks (33)

Jau daugelį metų skurdas pasaulyje naikinamas gerinant švietimo sistemą, tačiau Lietuva ketina...

Su tanklaiviu susidūrusi norvegų fregata nuskendo (304)

Norvegų fregata , kuri praėjusią savaitę Vakarų Norvegijos fjorde susidūrė su Maltos...

Palaikantys draudimą šunims loti išliejo širdį: gyvenimas tapo kančia, tokia kaimynystė kaip koncentracijos stovykla (96)

Seimo nario Petro Čimbaro siūlomos Triukšmo valdymo įstatymo pataisos išties sukėlė daug...

Perspėjimas vykstantiems į Lenkiją: beveik mėnesiui bus atnaujinta sienų kontrolė (96)

Šengeno erdvei priklausanti Lenkija nuo lapkričio 22 d. laikinai atnaujins pasienio tikrinimus...

Brakonierių gaujos bando įbauginti: prireikia net policijos (3)

Gal kam ir atrodo keista, tačiau 2018 m. Lietuvoje, gamtosaugos sferoje, susijusioje su nelegalia...

Atsakymas Skverneliui: vien mokytojų laisvalaikis vertas daugiau nei 1000 eurų (39)

Atsakymas Sauliui Skverneliui apie mokytojų atlyginimus: turėti daug laisvo laiko ir gauti 1000...