DELFI pasiekė toks skaitytojo skundas:
„Svajojate apie puikų, sultingos jautienos kotletu pagardintą mėsainį bei padorų aptarnavimą? Tuomet tikrai net nežiūrėkite į „Grill House“ restorano pusę.
Akiai užkliuvo tinklalapyje „Grill house“ pateikto valgiaraščio kainos, apie kurias pakalbėsime vėliau. Viskas. Paieškos pabaiga. Belieka nusiprausti, apsirėdyti, pasikvėpinti – keliones į „Grill House“ restoraną pradžia.
Štai jau ir patekome į vidų savo svajonių pilies, kurioje tikimasi nuraminti skrandį bei sielą. Užėjus – visiška ramuma. Tuščia. Na, ne visai, pasukus galvą į dešinę šiek tiek nuošalesnėje vietoje sėdėjo prie stalo gal ~10 moterų išsidabinusių. „Greičiausiai super mamyčių susitikimas“, - pagalvojau ir nusukau prie kitoje salės pusėje esančio stalelio. Apie minėtą tuštumą, tai ne vien klientų prasme tuščia – darbuotojų, kurie pasitiktų ar bent jau matytųsi restorano horizonte, nesimato.
Prabėgus 5 min. atsirado pirmieji restorano darbuotojų gyvybės ženklai. Pastebėtos dvi merginos, viena iš jų su prijuoste, tai nusprendžiau, jog padavėja. Įvyko akių kontaktas. Jau smagiau, sukrebždėjo viltis, kad bus atneštas meniu. Aha. Merginos, palindusios po baru, kažką aptarinėja ir apžiūrinėja alkoholinius gėrimus, kol dar po 5 min. šovė į jų užkrautas mintimis galvas: „kažką pamiršom. Ai, jo, reikia nunešti meniu“. Atsižvelgiant į tai, jog restorane buvo tik minimalus skaičius klientų - mes dviese bei mamyčių klubas - tai manytina, jog meniu laukti 10 min. gan ilgoka.
Labas vakaras? Kur tai vartojama?
Atnešti du meniu, ir padavėjos sumurmėjimas po nosimi: „Gal ko nors atsigerti iš karto?“. Labas vakaras? Kas čia per žodžiai? Kada jie vartojami? Net greito maisto užkandinėse ar kebabinėse maloniau pasitinka. Mandagiai atsisakėme ir paprašamė šiek tiek laiko apžvelgti meniu.
Meniu tragiški. Apiplyšę, į anglų kalbą patiekalų pavadinimai išversti atmestinai, atrodo, kad rašė ne vyresnis nei antrokas. Meniu atrodė kaip pakelti nuo žemės, kuriuos pavarčius nebeįmanoma valgyti mėsainio nenusiplovus rankų.
Dar kartelį atsiverčiu pagrindinį puslapį įsitikinimui, ar čia greito maisto užkandinė, ar restoranas. Taip, restoranas. Meniu – kaip 20 metų naudoti dėstytojo konspektai, aptarnavimas – žemiausio lygio. „Na nieko, mėsainis – užpildys visus trūkumus“, – pamaniau sau ir išsirinkęs laukiau padavėjos.
Kur buvusi, kur nebuvusi štai ir padavėja. Greičiausiai keletą minučių užversti meniu jau išdavė, kad mes apsisprendėme ir išsirinkome. Padavėjai paklausus, ką išsirinkome, paprastai ir aiškiai išdėstėme, ko prašosi mūsų organizmai – du jautienos mėsainius bei dvi kolas. Padavėja pritariamai palinksėjo ir nušuoliavo.
Atnešti du buteliukai plastmasinėje 0,5 l taroje sukėlė nuostabą. Restorane 0,5 l kola kainuoja 3 Lt? Gavau pastebėjimą, jog gėrimo kaina 4 Lt. Negali būti, juk aš pažiūrėjau meniu. Kadangi abu meniu vis dar gulėjo ant mūsų stalelio, tai ir paėmiau pasitikrinti, kol atneš mėsainius.
Dar vienas siurprizas!
Meniu kainos skirtingos. Įdomu – pagal ką renkasi, kurį meniu paduoti atvykusiam klientui? Pagal išvaizdą? Pagal kompanijos kiekį? – taip ir liko suktis galvoje šis klausimas.
Pažymėtina, jog atsidarius pradžioje minėtą tinklalapį, nuostaba, kurią sukėlė valgiaraščio kainoraštis, buvo greitai panaikinta. Virtualiajame meniu kainos visiškai nepanašios į pateiktą menių. Man, studentui, tai daug reiškia, specialiai atvykusiam į šį restoraną dėl jo kainų. Likau apgautas ir praradęs 12 Lt. Na, nieko, vis tiek sėdžiu sau ramus, sukandęs dantis. Laukiu mėsainio.
Ir štai. Didingasis mėsainis atvyko. Išvaizda visai nieko: mėsainis atrodo išvaizdžiai, lengvai paskrudusios bandelės, bulvytės supjaustytos netvarkingomis formomis – viskas puiku. Tačiau patiektas padažas, kuris meniu pavadintas „barbeque“, net iš tolo nepanašus į minėtą padažą.
Mažyčiame, permatome, stikliniame indelyje įpiltas labai skrupulingai taupant ~20 g didmeniniuose prekybos centruose bei pigiose valgyklose naudojamas „kečupas“. Pradedame valgyti mėsainį, nes žiūrėti kūnas jau nebegali. Pirmasis kąsnis – kūnas virpėdamas dėkoja, už suteiktą palaimą tokią sunkią dieną. Dar vienas kąsnis. „Šiek tiek sūroka, jo?“, - pasigirsta klausimas.
Pritariamai atsakau ir užgeriu gėrimu. Beveik po kas antro kąsnio buvo užgeriama. Nes kitaip neišėjo. Suvalgius mėsainius, kurie buvo visai nieko, organizmo prašymas vandens, kad nukautų suvartotą druskos kiekį, jautėsi likusį vakarą.
Pavalgę. Laimingesni. Ir jau šiek tiek pyktis praėjo dėl visų apgavysčių bei nemalonumų. Priėjusi padavėja pasiteiravo, kaip maistas, paprašius sąskaitos pastaroji paėmė porą lėkščių ir nukeliavo. Štai ir ji. Sąskaita. Žiūriu, galvoju, neįžiūriu. Lapuke juodai ant balto parašyta: „Coca cola 0,5 l 2.0 vnt. 12.00 Lt“. Įdomu. Atsiverčiu meniu, kuriame trumpai ir aiškiai parašyta: „Gaivieji gėrimai. Coca cola 3 Lt“.
Į ši reikalą jau ranka nenumojau.
Įvykus akių kontaktui su padavėja, ši suprato, kad kažkas ne taip ir vangiai priėjo. Mandagiai pasakiau, jog įsivėlusi klaida, kurią norėčiau, kad pašalintų. Ji atsako: „taigi kola atnešta pusės litro talpoje“, o aš tiek neprašiau. Meniu neparašyta ar 250 ml, ar 330 ml ar 2 l. Parašyta „Coca cola 3“. Padavėja greitai pasimetusi nubėga pas savo kolegę, kuri greičiausiai barmenė, ir dabar ateina jau jos dvi. Vienas lauke – ne karys. Iš josios taip pat nebuvo išgirstas pasisveikinimas. Jis manęs ir nebedomino, tik šiaip, prisiminiau.
Šiai restorano darbuotojai taip pat buvo paaiškinta, jog įsivėlė klaida. Jos pasiaiškinimas buvo toks pat: „Taigi čia 0,5 l talpos gėrimas, jis 3 Lt parduotuvėje kainuoja“, kaip aš ir minėjau, man nelabai įdomu, kiek kainuoja, ar kiek atnešėte man jo. Man įdomu, kodėl kaina, įmušta sąskaitoje, neatitinka realybės meniu?
Padavėja priimdama užsakymą nepasiteiravo, ar 330 ml, ar 250 ml, ar visai, bala žino kiek, mes užsisakome. Kadangi meniu nėra pasirinkimo, tai mes ir nepaminėjome. „Jūs supraskite, mes tik paprastos merginos ir mums teks apmokėti pačioms. Vadybininko nebėra, niekuom negalime padėti“, - tarė pakviesta salės darbuotoja.
Tai man ir iškilo klausimas, užsisakant stipriojo gėrimo ir jeigu pasakyčiau „Du brendžio, prašyčiau“, padavėja taip pat nepasidomėtu, kiek aš būtent noriu gėrimo ir atneštų du butelius?
Įdomu. Antroji atėjusi paprasta mergina galiausiai žeminančiu tonu tarė: „gerai, nemokėkite, mes jus pavaišinsime tais gėrimais, jeigu jau toks principo reikalas“. Atsisakiau vaišių ir perspėjau, jog sąskaitą apmokėsiu elektronine mokėjimo kortele. Ir abi nuėjo nuo mūsų stalelio. Kažką prie baro pasitarė ir atėjusi du kartus po nosimi, gailesčio bei atlaidumo maldaujančiu balsu sumurmėjo: „mes jus pavaišinsime“ ir padavė suvesti banko mokėjimo kortelės PIN kodą.
Suvesta kaina, kurią turiu apmokėti – 44 Lt. Tai, kaip supratau, pavaišins kažkada kitą kartą. Kai sugalvos, kaip čia vėl apgauti klientą. Taip pat būtina paminėti, jog atsiskaičius ir atsistojus rengtis ir vėl nugirdau, jog padavėja kažką sumurmėjo patyliukais.
Pasirodo klausė, dar gailesniu balseliu: „Gal bent maistas patiko?“. Nusišypsojęs padėkojau ir atsisveikinęs išėjau. Sugadintas vakaras, ne dėl „pavogtų“ 18 litų, tačiau dėl to, kad sau leidžia taip tyčiotis iš svečių salės darbuotojai (vadinu jas taip, kadangi nebuvo prisistatyta. Na buvo, juk pasakė „mes tik paprastos merginos“).
Taigi, po pirmojo ir paskutinio apsilankymo „Grill House“ restorane, galiu apibūdinti šią vietą – vieta, kur bus apgauti net Kalvarijų turguje kontrabandines cigaretes prekiaujantys sukčiai. Nerekomenduoju.“
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!
Visiškai kitokią įvykių versiją pateikė restoranas „Grill House“. Anot restoraną valdančios įmonės direktorės, klientas dėl asmeninių priežasčių siekia pakenkti restorano reputacijai ir netgi greibėsi šantažo.
„Tai nutiko prieš tris savaites. Manome, kad šis klientas imasi šantažo. Kiek žinau, jis yra restorano savininko sesers klasiokas, kuris dėl kažkokių asmeninių dalykų su ja nesutaria. Atėjęs į restoraną jis ėmė visaip maivytis, jam iš pat pradžių viskas netiko. Atėjo prie baro, susirinko krūvą meniu, ėmė juos fotografuoti neaišku dėl ko. Kai padavėja jo paklausė, ką jis daro, pasakė, kad nedaro nieko. Tada jis grįžo prie stalelio, ėmė vartyti meniu. Užsisakė kolos ir mėsainių. Atkreipiame dėmesį, kad kolos kaina ant stalo esančiame stovelyje ir meniu nesutampa dėl to, kad stovelyje nurodyti vieni kolos kiekiai, o meniu – kiti. Jis nepasakė, kad kolos nori užsisakyti iš stovelio kainoraščio. Keista, kad žmogus nori gauti pusę litro kolos už 3 litus restorane, kai ji tiek kainuoja parduotuvėje. Tas pats ir su mėsainiais. Jis konkrečiai nepasakė, kokio mėsainio nori, jų turime daug rūšių. Klientas skundžiasi, kad kainos mūsų meniu yra vienos, o internetinėje svetainėje – kitos. Tačiau mūsų svetainė neatnaujinta jau metus, nuo tų laikų, kai restoranas priklausė kitiems savininkams. Dabar senos kainos nebegalioja. Po to klientas užsimano nuolaidų ir pan. Jei jam per brangus mūsų restoranas, kam iš viso į jį eina? O po to dėl asmeninių priežasčių šantažuoja. Manau, tai yra asmeninis kerštas, siekiant pakenkti mūsų restorano reputacijai. Restorano savininkas taip pat gavo šio kliento laiškų.“ – Violeta Špokienė, UAB „Verslo pietūs“ direktorė.